From the category archives:

Muzika

Vos užvakar grįžome iš Airijos. Įsimylėjau truputį tą šalį, ypač Corką (airiškai miestas vadinasi Corcaith). Dėl žmonių, dėl nuotaikos. Yra ir viena specifinė priežąstis: Cork School of music. Tikra XXI amžiaus mokykla. Ir  architektūra, ir technologijomis, ir filosofija, ir dvasia. [click to continue…]

{ 1 comment }

Norėjau pasidžiaugti, kad M.K.Čiurlionio įrašai jau pasiekė ir JAV. Lietuvių laikraštis “Draugas” pristato įrašus straipsnyje, kurį galite paskaityti štai čia

{ 0 comments }

Šiomis dienomis Leipcige šviečia saulė, žydi viskas kas moka žydėti: kvepia magnolijos, vyšnios, obelys ir galybės kitokių, man nepažįstamų, medžių ir krūmų. Claros Cetkin parkas vakarais nusėstas ir nugultas šilumos išsiilgusių jaunų žmonių: griliai skleidžia visokiausių mėsų ir anglių kvapą, “frisbininkai” vos randa kur pastatyti koją gaudydami skriejančią lėkštelę, dviratininkai čiauška su pravažiuojančiais kolegomis, šunys po žiemos mėnesių abstinencijos iš naujo apuostinėja kolegas ir apie kažką kuždasi. Pavasaris.

O vakar, 2011 balandžio 10 dieną, sekmadienį, vos keli žingsniai nuo Cetkin parko, Leipcigo muzikos universiteto “Felix Mendelssohn-Bartholdy” kamerinėje salėje įvyko Čiurlionio kūrinių koncertas. Prieš tai dar kitoje, orkestro repeticijų salėje, įvyko ir mano paskaita apie Čiurlionio kūrybą. Leipcigo muzikos universitetas taip pažymi lygiai prieš šimtą metų Pustelnike, Lenkijoje, mirusį vieną savo studentų – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Ir paskaitoje ir koncerte dalyvavo universiteto rektorius ir prorektorius, kuris ir buvo pagrindinis koncerto organizatorius, taip pat į koncertą iš Berlyno atvyko Lietuvos respublikos ambasadorius Vokietijoje Mindaugas Butkus. Ambasadorius Butkus man po koncerto papasakojo, kad, kai pirmą kartą atvyko į Leipcigą prieš metus tartis apie galimą didžiausio visų laikų Lietuvos menininko pagerbimą ir pasiūlė prie mokyklos pritvirtinti memorialinę Čiurlioniui skirtą lentą, universiteto vadovų veidai truputėlį ištįso… Aš gerai suprantu jų suglumimą – tokių kaip Čiurlionis (ir didesnių, jei sversime pagal vietą muzikos ir dailės istorijos vadovėliuose) čia studijavo devynios galybės. Manau, universitetas galėtų kiekvieną savo didingojo pastato išorinės sienos mūro plytą vis kitu vardu pavadinti… gal reikėtų jiems tai pasiūlyti… Bet, iš antros pusės žiūrint, po šio mūsų Ambasadoriaus vizito, šventinis koncertas, akivaizdu, jiems pasirodė puiki mintis.

Pats koncertas buvo tikrai pasisękęs: pradžioje Čiurlionio kūrinius  fortepijonui skambino du universiteto studentai (Florian Heinrisch, atlikęs Besacas variacijas ir Bo Kun Jung, pagrojus tris preliudus, Ekspromtą fis-moll ir Lakštingėlę). Gal rašančiąjam atlikimai naujų pasaulių ir neatvėrė,  bet abu studentai skambino tikrai įsijautę, romantiškai, išraiškingai, dažnai lyriškai, akivaizdžiai ieškodami, kas šiuose kūriniuose atliepia jų muzikinius pasaulius.

Universiteto studentų styginių kvartetas atliko visą Čiurlionio Styginių kvartetą, sukurtą Leipcige apie 1901-ųjų kalėdas. Griežė labai gerai – visai ne taip, kaip per pirmąjį kvarteto atlikimą 1901 gruodį, kada Čiurlionis guodėsi laiške iš Leipcigo Marijonui Markevičiui: “pati kompozicija dar neblogiausia, bet atlikimas buvo šuniškas, ir vietoj laukto didelio malonumo turėjau nemažai nesmagumo”. Šį kartą atlikimas buvo dramatiškas, ryškus, kupinas jaunatviškos energijos; gerai skambėjo ansamblis, tik gal kiek trūko svaresnio violončelės įsitraukimo į bendrą skambesį. Antrąją kvarteto dalį leipcigiečiai interpretavo kiek lėčiau negu paprastai groja Lietuvos kvartetai – ramiu Andante tempu, pirmojo smuiko “išdainuota” pagrindinė tema liejosi ramiai, paprastai, pastorališkai; antrasis smuikas ir altas puikiai intonavo nelabai patogias intonaciškai tercijas, atrado labai subtilių artikuliacinių niuansų; vidurinioji padala, tiesa, šiek tiek nukentėjo dėl violončelės indėlio stokos. Menuetas skriejo greičiau negu lietuviškųjų kvartetistų tradicija sugestionuotų – visai įdomus variantas, ne šviesiai “kaimietiškas”, o šiek tiek dramatizuotas, gal net stengiantis įžvegti giminingumo su pirmosios dalies pakiliu dramatizmu. Tokia traktuotė kūrė net ir ciklo išbaigtumo įspūdį, taip stingantį dėl dingusio finalo.

Bet visų labiausiai mane sužavėjo kamerinis Leipcigo muzikos universiteto choras, pagiedojęs Čiurlionio Sanctus, “Šlovinkite”, “Juk tu, Viešpatie” ir tris harmonizuotas lietuvių liaudies dainas: “Anoj pusėj Nemuno”, “Subatos vakarėly” ir “Oi lekia, lekia”. Negaliu susilaikyti neįkeldamas čia bent vieno choro dainuoto Čiurlionio kūrinio. Choras puikiai tarė lietuviškus žodžius (tik mūsų kieta “L” yra beveik neįkandamas riešutas jokiai užsienio tautai…), o rytietė sopranas labai gražia muzikine pavarde (Eunjoeng Song), atlikusi solo partiją “Juk tu, Viešpatie”, tiesiog prikaustė mane: negalėjau atsiklausyti tokios gražios lietuvių kalbos sklindančios iš visiškai lietuviškų bruožų neturinčio žmogaus… Lietuvių kalba – labai graži, melodinga ir gerai tinkanti dainavimui – bent taip skambėjo. Pagavau save galvojant, kad mūsų dainininkai juk irgi dainuoja įvairiomis kalbomis, kartais juokindami, dažnai labai gerai tardami tų kalbų dainų žodžius, o vis dėl to “mažos tautos sūnaus” širdį vilgė didis pasitenkinimas, girdint tą įdėtą kitataučių triūsą stengiantis prakalbintį mūsų kalbos skambesį.

Man visada labai įdomu klausytis, kaip užsieniečiai interpretuoja lietuvių liaudies dainas, prisiliesdami prie jų ne per susigulėjusią tradiciją ir dainų žanriškumo suvokimą, o eidami tiesiai per muzikinę raišką – melodiką, balsų vedimą, harmoninius sąskambius ir laisvą nuo lietuviškos patirties poetinę dainų kalbą. Tokios lėtos “Anoj pusėj Nemuno” pradžios nebuvau girdėjęs, ir skambėjo ji ne “sujaudintai, dramatiškai ir veržliai” (kaip tai paprastai skamba lietuvių chorų interpretacijose), o tarsi įsiklausant, ar neatskamba kas iš už anos pusės Nemuno: kiekvienas sąskambis subtiliai tirpo ore sukurdamas tikrai plačios erdvės pajautą. O “Oi lekia, lekia gulbių pulkelis” suskambo be jokio tėvynės gynėjų ryžto utriravimo: džiugiai, žaismingai, vyraujančiu staccato štrichu. Gal vokiečiams ėjimo į karą situaciją sukelia visai kitokias godas negu mums, pastaraisiais šimtmečiais vis negalavusiems per didžiųjų aplinkinių galiūnų karo žygius… O gal ir visai natūralu, kad šį poetinį tekstą galima perskaityti kaip žaismingą bagatelę:

Oi lekia lekia gulbių pulkelis

Tėvynę ginti ragina bernelius.

Tėvelis senas, brolelis mažas,

Šelmis bernelis mat puikorėlis…

Prieš šimtą dešimt metų, 1901 metų spalio 16 dieną, kaip byloja iš Leipcigo muzikos universiteto archyvo ištraukti ir salėje koncerto metu eksponuoti istoriniai dokumentai, iš Varšuvos į Leipcigą atvyko studijuoti lietuvis Čiurlionis. Devyni mėnesiai, praleisti toli nuo namų, nemokant vietos kalbos, visą laiką jaučiant vietinių žmonių pažeminimą, pedrgyvenant artimų žmonių mirtis, nuolat išgyvenant pinigų nedateklių, tapo Čiurlioniui didelių išbandymų laiku. Grietai nusivylęs kompozicijos mokytojo Karlo Reineckės skoniu ir dėstymo metodais, mirus jo labai mylėtam kontrapunkto profesoriui Jadassohnui, Čiurlionis čia “leido laiką” dažnai lydimas niūrių minčių, laukdamas, kada gaus mokslo baigimo pažymėjimą – labai jau jo draugas Moravskis Varšuvoje piršo mintį, kad reikia sulaukti… o taip pat vis daugiau laiko skirdamas tapybai. Iš Leipcigo Čiurlionis parvyko jau aiškiai apsisprendęs, kad toliau savo kūrybines jėgas dalins muzikai ir dailei.

Džiugu, kad taip draugiškai ir pagarbiai grįžta jis atgal į Leipcigą ir labai norisi tikėtis, kad jis čia dabar bus dažnesnis ir laukiamas svečias. Juk kaip tik šiemet šią lietuvių muzikams tokią svarbią muzikų kalvę baigia dar vienas gabus Lietuvos muzikos “pasiuntinys” – dirigentė Mirga Gražinytė; ir savo baigiamąjam diplominiam koncertui ji pasirinko būtent Čiurlionio simfoninę poemą “Miške”, taigi – buvusio Leipcigo tuometinės karališkosios konservatorijos studento kūriniu baigs savo studijas jaunosios kartos studentas iš Lietuvos. Gražus lietuviškas akcentas pavasariškame Leipcige.

Bet viena subtili detalė šiek tiek nuliūdino mano širdelę Leipcie. Prorektorius Schreiberis sekmadienį atsiprašė iš mano paskaitos, kadangi jam būtinai tuo metu reikėjo dalyvauti Bacho “Mato pasijų” atlikime St. Nikolajaus bažnyčioje (dar vienas netikėtas Čiurlioniškas sutapimas – lygiai šimtas metų po Čiurlionio mirties, jo vardo – Šv. Mikalojaus bažnyčioje – skamba gal didingiausias visų laikų bažnytinės muzikos kūrinys…). Prasitariau gerbiamam prorektoriui, kad tarp savo paskaitos ir “Mato pasijų” veikiausiai irgi rinkčiausi pasijas, kadangi nebeprisimenu, kada pastarąjį kartą jas gidėjau gyvame atlikime. Prorektorius pakomentavo, kad Leipcige tai jos skamba kas metai, bet šis atlikimas jiems ypatingas, kadangi šį kartą dainuos universiteto choras, tai reikia paklausyti, kaip susidoros su uždaviniais. Ir tada aš liūdnai sau pagalvojau: o kodėl mes, taip pat turėdami vieną-kitą savo “didįjį”, atliekame jų didingiausius kūrinius tik per jubiliejus, ir tai, atrodo, pusiau per prievartą ir tarsi atsiprašinėdami klausytojų, kad, aišku, mes šios muzikos jums nesiūlytumėme, bet – patys supraskite, jubiliejus, pasirinkimo neturime.  Juk kas kitas, jei ne mes galime sudaryti galimybes šiems kūriniams įsitvirtinti kultūrinėje tradicijoje, pasidaryti klausomais, pažįstamais, suprantamais ir komunikatyviais mūsų tautos sielos atspindžiais.

Ir dar pagalvojau, o kodėl tokio Čiurlionio šimtmečiui skirto koncerto kaip Leipcige mūsų chorai ir muzikų pajėgos negalėjo surengti bent kokiame penkiasdešimtyje Lietuvos miestelių? Nepatvirtino finansavimo? Neįtraukė į nacionalinę Čiurlionio programą? O gal paprasčiausiai mums nereikia? Bet man vis atrodo, kad mumyse kažkur labai giliai vis dar “reikia”, bet tik kad aptingome “nerealiai”. Budėkime.

{ 2 comments }

Na štai – galima sakyti jau baigiau. Vakar Kėdainiuose jau pristačiau ir lietuviškąją “M.K.Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui” leidinio versiją – koncertas susitikimas praėjo, mano supratimu, labai gražiai. Grojau visai kokybiškai, žmonės – regis liko visai patenkinti programa. Kėdainių rajono mokyklos ir bibliotekos gavo dovanų visus Čiurlionio kūrinius fortepijonui. Dabar mokytojai turės platesnias galimybes pristatyti mokiniams Čiurlionio kūrybos palikimą; bibliotekose visiems prieinami taps visi Čiurlionio kūriniai fortepijonui – situacija, kurios Kėdainiuose (kaip ir visoje Lietuvoje) iki šiol nebuvo. Suomijoje ir Lenkijoje jau parodžiau bei biliotekoms padovanojau angliškąjį variantą, o dabar jau yra ir lietuviškasis. Visas balandis ir gegužė dabar man taps lietuviškojo varianto pristatymo mėnesiais. Gal kada ir miestelyje netoli jūsų pasirodysiu? Galite tai sužinoti mano koncertų suvestinėje. Naujasis leidinys veikiai bus perduotas visoms Lietuvos viešosioms bibliotekoms, gimnazijoms ir muzikos mokykloms, taip pat ir universitetų bei akademijų bibliotekoms. Iki vasaros visos Lietuvos mokyklos ir bibliotekos turėtų jau turėti naująjį leidinį: tai, vis dėl to, pirmasis Lietuvoje įrašytas ir išleistas visų Čiurlionio kūrinių fortepijonui, leidinys. Septynios su puse valandos muzikos, tekstai apie Čiurlionį ir jo muziką. [click to continue…]

{ 2 comments }

Išaušo nauji metai. Aš dar vis “gyvenu” su Čiurlionio įrašais, todėl šis mano internetinis langas ir toliau retai naujienomis nušvinta. Jau visi kūriniai įrašyti, jau visos sesijos ir perklausytos, ir atrinkti naudotini variantai, persiųsta viskas mielam bičiuliui Giedriui. Dabar jau jis sėdi naktimis ir tęsia darbą, parsiunčia man sumontuotus variantus. Tada aš ir Sonata klausomės, tariamės, jei kas ne taip atrodo – vėl persiunčiame taisytinus variantus… Šiandien atrodo, kad procesas- begalinis, bet vis tiek baigsis, ir turės būti pabaigtas pakankamai greitai. Dar ir prie tekstų ir prie dizaino-maketavimo prisiliečiu. Žodžiu – pilnos rankos ir galva Čiurlionio. [click to continue…]

{ 0 comments }

Šiandien pradėjome “Nepklusniųjų žemės” festivalį. Nidoje parodėme Masalskio režisuotą Peterio Handkės “Publikos išplūdimą” ir Evangelikų liuteronų bažnyčioje Aleksandas Puliajevas (Saša) grojo Bacho ir Scarlatti kūrinių klaveino rečitalį. [click to continue…]

{ 1 comment }

Antradienį ir trečiadienį, 2010 kovo 23 ir 24 dienomis Vilniuje ir Kaune buvo pristatyti “Visi M.K.Čiurlionio kūriniai fortepijonui”. Rašau datas taip tiksliai todėl, kad tai – gimstanti istorija. Pirmą kargtą taip pilnai pristatyta svarbiausioji kompozitoriaus kūrybos sritis – muzika fortepijonui. Įdomumo dėlei galima palyginti: 1975 metais, minint Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines, tuo metu geriausiųjų, dabar klasikais minimų Lietuvos pianistų pastangomis įrašyta Čiurlionio kūryba fortepijonui telpa į dvi kompaktines plokšteles. Viso apie 80 takelių, apie dvi valandos muzikos. Šią savaitę pristatytuose įrašuose: apie 180 takelių, apie šešios valandos ir dvidešimt minučių muzikos. Sunku patikėti, tačiau praėjus septyniasdešimčiai metų po autoriaus mirties, jo kūrybos apimtis padidėjo daugiau negu tris kartus.

Dar viena įdomybė: tais, blogaisiais laikais, kada Čiurlionis buvo svarbus “mums”, bet nelabai mielas “jiems” (tarybiniams okupantams), radosi jėgų ir galios surinkti ir įrašyti tai, kas tuo metu buvo prieinama. Šiandien, kada UNESCO skelbia Čiurlionį tarp autorių, minėtinų 2011 metais,  naujasis, išsamusis Čiurlionio fortepijoninės kūrybos pristatymas – nebe “mūsų” nuopelnas. Vokietis leidėjas Eckart Rahn beveik dvidešimt metų praleido, mintyse brandindamas ir įgyvendindamas idėją įrrašytivisus Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Kodėl? Todėl, kad to dar niekada nebuvo padaryta, ir todėl, kad Čiurlionio paveikslų magija persekiojo leidėją po to, kai pamatė juos parodoje Tokijuje.

Pagalvojau, veikiausiai kiekvienai tautai trunka laiko suaugti, jog suprastų, kad eiti toliau gali tik nešdamasi su savimi savo svarbiausius sūnų ir dukterų darbus. Turiu omeny ne vien Čiurlionio kūrybą: kalbant apie muziką, kada įrašysime ir turėsime VISOSE svarbesnėse šalies bibliotekose (norėčiau pasakyti ir mokyklų bibliotekose, bet gal perdaug drąsu apie tai svajoti…) Gruodžio, Vainiūno, Dvariono, Karnavičiaus, Bacevičiaus, Naujalio, kitų savo klasikų kūrinius? Kad galėtume savo vaikams ne tik knygose, bet ir gyvai parodyti, kaip mūsų didieji kūrė mūsų tautos veidą? Ir net tik kai kuriuos jų kūrinius parodyti, bet leisti pajusti VISĄ jų gyvenimo kūrybos apimtį.

Vakar ir šiandien lydi mintis apie labai įdomų istorijos posūkį. Iš Leipzigo 1902 gegužės mėnesį laiške savo draugui Marijonui Markevičiui Čiurlionis rašo: “Visas paskendau kontrapunkte. Visą pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją; žmonės – tai gaidos, vokiečiai – tai disonansai ir falšius, gražios melodijos – tai tolimieji Druskininkai ir Varšuva.” Ar ne nuostabu, kad po devyniasdešimt metų Japonijoje vokietis leidėjas Eckart Rahn pamatė Čiurlionio paveikslus, pasikalėjo apie juos su vokiečiu kompozitoriumi Wilfredu Hilleriu, tas nurodė vokiečių pianistą Nikolaus Lahuseną, ir pagaliau, beveik šimtmetis po Čiurlionio mirties, turime jo pilną fortepijoninę muziką įrašytą. Metodiškai ir tuo pat metu su didžiausiu įkvėpimu ir meile…

2005 metais Lietuvoje Nikolaus Lahusen pristatinėjo savo trečią įrašytą Čiurlionio fortepijoninės muzikos kompaktinę plokštelę. Apsisojęs buvo pas mus su Sonata, daug laiko praleidome kartu kalbėdami apie Čiurlionį, kitus svarbius gyvenimo reikalus, įskaitant ir futbolą. Nikolausas guodėsi, kad vis atidėjinėja kelis sunkiausius Čiurlionio preliudus tolimesniems įrašams, vis nesiryžta jų imtis, klausė apie ankstyvasias variacijas, kurias buvau jau grojęs ir įrašęs – ar verta jas irgi įtraukti į įrašus, apie Sonatą F-dur, kokie ten sunkumai laukia. Nežinojome, kad matomės paskutinį kartą, kad tai paskutinis jo apsilankymas Lietuvoje, nežinojome, kad aptariant likusius neįrašytus Čiurlionio kūriniu tarsi periminėju iš jo būsimų darbų sąrašą, kurį jau pats turėsiu atlikti, pabaigdamas Nikolauso pradėtą eiti kelią. Todėl taip simboliška, kad teko paskutinąją plokštelę įrašyti būtent Bremene – Nikolauso mieste. Šią savaitę kelionę baigėme. Pristatymo vakaruose Kaune ir Vilniuje Nikolausas buvo ir savo muzika ir savo idėjomis.

Didelė pagarba visiems, kurie tą Sizifo kelionę pradėjo.

{ 3 comments }

2010 Kovo 3. Vilnaus filharmonijoje fortepijoninės muzikos tour de force. Pirmoje koncerto dalyje gal pats geriausias šiandienos Lietuvos pianistas Petras Geniušas ir jo sūnus Lukas Geniušas…  (buvau berašąs “geriausias savo kartos Lietuvos pianistas”, bet kaip čia su ta Lietuva išeina? Juk Maskvoje augęs ir ten muzikos mokslus su savo močiute profesore Vera Gornostajeva krimtęs. Su Lietuvos jaunaisiais pianistais, tarp kurių tikrai yra puikių jaunų talentų, sunku būtų ir palyginti, sugretinti. O jei lyginti plačiau – nepakankamai žinau, todėl gal ir nereikia rašyti, ar geriausias… bet iš tikrųjų labai geras). Ne apie tai norėjau pasidalinti mintimis.

Taigi, Petras ir Lukas Geniušai groja Igorio Stravinskio baleto “Šventasis Pavasaris” versiją fortepijonui 4 rankomis. Versija – paties kompozitoriaus savos baleto partitūros transkripcija, padaryta baleto repeticijoms, todėl įmanomai tiksliau atitinkanti partitūrą. Pasakysiu iš asmeninės patirties – puiki transkripcija. Fortepijonas išnaudotas ultimatyviai: ir faktūriškai, ir dinamiškai, ir virtuozine prasme. Pagroti šį kūrinį – didelis pianistinis išbandymas.

Geniušai groja dviem fortepijonais. Groja – puikiai. Pianistiškai tobulas variantas: dinaminė skalė, visi tikslūs pasažai, faktūra skamba, tiksliai išryškinti išieškoti instrumentų tembrai ir spalvos (ypač Petro Geniušo paletė – galima sakyti nepralenkiama, o Lukui dar reikės lavinti ausį šioje srityje…), užtikrintumas, ilgas vystymas, strategiškas suplanavimas, ypač pirmojo paveikslo – tarsi vienu iškvėpimu (taip pat, manau, Petro patirtis ir meistrystė, žemai lenkiu galvą!). Tiesa, reikia pastebėti, kad ansambliškai, nors kvėpuoja kaip vienas kūnas (čia, aišku, genų ir vieningos mokyklos atspindys), kartais tenka šiek tiek palinguoti galvomis, padaryti didesnes, nei norisi, cezūras, kad “sueitų galai”. Paskutiniąjame, “Aukojimo šokyje”, tai ypač trikdo – ritminis paskutinio šokio piešinys – pašėlęs, pulsas – konvulsiškas, valdomas tarsi antgamtškų jėgų, beveik neįveikiamas: juk, pagal baletą, išrinktoji šoka iki savo mirties, taip save paaukodama atgimstančiai gamtai. Šiame atlikime paskutinysis šokis sudėliotas gražiai, aiškiai, su atsikvėpimais, o ir paskutinioji kulminacijas nepasiekta, nes pasirinktas labiau užtikrintas, stabilumą garantuojantis variantas. Apie tai ir noriu pasidalinti keliomis kilusiomis mintimis. Vienaip ar kitaip imant – nemažai kartų yra tekę šį baletą scenoje keturiomis rankomis pergyventi…

Dviejų fortepijonų variantas. Pianistiškai tai – paprastesnis variantas, kadangi nereikia nuolatos maltis alkūnėmis, apskaičiuoti kiekvieną kvadratinį centimetrą prie klavietūros, spręsti – kas gros ties pačiu klavietūros pakaraščiu, o kas ties dangčiu, o kur dar rankų kryžiavimai, tų pačių klavišų perėmimai. Gal būtų galima sakyti, kad paprastesnis variantas yra ir estetiškai geresnis – galima daugiau skirtingų balsų faktūroje išryškinti, abu pianistai turi atskirus pedalus, todėl faktūra gali būti švaresnė, aiškesnė. Šie argumentai – iš pirmo žvilgsnio tikrai rimti, bet neesminiai. Suprantama, kada vienas pianistas gyvena Vilniuje, o kitas – Maskvoje, nelabai yra laiko praleisti prie fortepijono visoms specifinėms 4 rankų muzikavimo problemoms išspręsti. Todėl veikiausiai ir pasirinkta groti dviem fotepijonais. Bet ar tai vien fizinių nepatogumų sprendimo dalykas? Manau – ne. Vienas iš esmingų skirtumų čia – pedalas ir instrumento rezonansas. Kada melodija grojama vienu instrumentu, o harmoninė faktūra – kitu, melodija negauna natūraliai susidarančių rezonansinių virpesių, ji skamba atsietai, ir nėra jokio būdo grojant dviem instrumentais to pakeisti (panašiai atsitinka, kada klausai Chopino noktiurną atliekama fortepijonu ir smuiku. Skamba gal ir visai gražiai, bet tie stebuklai, kurie atsitinka grojant fortepijonu, kada besitęsiančio garso spalva pasikeičia keičiantis harmonijai, valant pedalą ir panašiai, čia yra neįmanomi). Antrasis – plačios faktūros akordai. Kada jie yra grojami vienu fortepijonu, rezonansas yra suvienijamas vienos rezonansinės dekos, ir jie skamba vieningai, toje pačioje “rezonanso bangoje”. To ypač pasigedau paskutiniąjame šokyje – visuotinumo magijos nebuvo…

Per pertrauką, ir paskui po koncerto vis laužiau galvą, kas atsitiko, ko trūko, kad baletas kaip ir neįvyko, nors tarsi ir taip gerai pianistine-virtuozine prasme buvo sugrota? Ir tada atėjo į galvą mintis, kad pavasario šventumas yra tame moteriškąjame prade, kuris turi pasiaukoti, kad nauja gyvybė rastųsi. Ir auka tuo didesnė, kuo labiau tas patirtasis moteriškasis pradas  mums brangus. Juk paskutinis šokis – moteriškas. Retrospektyviai prisimenant koncertą, supratau, kad pulsuojantys vyriška energija ritmai, gaivališki brutalūs žaidimai, apeiginiai užkalbėjimai lieka tuščiais ir beprasmiais, jei pakeliui mes nepajuntame tos trapios moteriškos žavingos sielos, kurią turėsime atiduoti, kad pavasario gyvybė vėl išsiskleistų.

To moteriško trapaus švelnaus šventumo tą vakarą filharmonijoje ir pasigedau. Paaukojimas įvyko su visomis apeigomis, bet ar nuo to tapo pavasaris šventas?

Rokas

{ 0 comments }

IR pavadinimas eilėraščio ne mano, ir pats eilėraštis visai ne mano. Tai puikaus pianisto ir neeilinio mąstytojo apie įvairiausius gyvenimo klausimus, ypač muzikinius, Alfredo Brendelio kūryba. Tikiuosi, jis per daug ant manęs nesupyks. Pasidžiaukite.

Rokas

One finger too many

There was a pianist
who developed
a third index finger
not to play the piano with
though it sometimes did intervene
discreetly
in tricky passages
but to point things out
when both hands were busy
Once in a while
the finger shot from his nose
to expose an obstinate cougher in the hall
or emerged from beneath his tailcoat
beckoning a lady in the third row
In complicated fugues
you saw it rise to its full height
from under his shirt collar
indicating the theme in retrograde
Occasionally
when the harmony got muddled
it even turned against its owner
repeatedly knocking its knuckle on his cranium
Whatever it wished to complain about
remained a mystery
for clearly the pianist was doing his best
and the audience
at such moments
held its breath
When subsequently
the finger disappeared
into the pianist’s left upper pocket
one could sense
in the hall
a certain relief
The man with the videocamera
who had managed to record the scene
nodded off
and the critic
eager to retain the exact wording
wrote down the title of his piece
One finger too many.

Ir čia mano bandymas išversti poetinį tekstą:

Vienu pirštu per daug

Kartą pianistas
išlavino
trečią smilių
ne tam kad juo grotų
nors šis kartais ir įsiterpdavo
nežymiai
painiuose pasažuose
bet kad išskirtų kai kuriuos dalykus
kai abi rankos būdavo užimtos

Kartkartėm
smilius strykteldavo tiesiai nuo nosies
pritildyti salėje ramybę trikdančio kosulio
ar išlįsdavo iš po frako skvernų
sudrausmint damą trečioje eilėje
sudėtingose fugose
matydavai jį visu ūgiu
styrantį iš po apykaklės
rodantį temą retrograde

O kartais
kai harmonija tapdavo murzina
pirštas net pakildavo prieš pianistą
įkyriai barbendamas krumpliu per paklaušį

Kuo buvo jis nepatenkintas
likdavo paslapty
kadangi pianistas tikrai stengės iš paskutiniųjų
ir klausytojai
tokiais atvejais
sulaikydavo kvepavimą
kol pagaliau
smilius pranykdavo
viršutinėje pianisto kišenėje
salėje
nuvilnydavo
atodūsio bangą

Vyras su video kamera
filmavęs tą sceną
supratingai linktelėjo
o kritikas
pasiryžęs išsaugoti tikslius žodžius
skubiai užsirašė pavadinimą
vienu pirštu per daug

Alfred Brendel

{ 0 comments }

Prieš kiek daugiau negu tris šimtus metų, pačioje aštuonioliktojo amžiaus aušroje, o tiksliau, lygiai 1700 metais, Florencijoje, Medičių rūmų instrumentų prižiūrėtojui Bartholomeo Cristofori, veikiausiai dieviškasis įkvėpimas padėjo sutverti iki tol nematytą muzikos instrumentą: jo sumeistrautas klavišinis instrumentas pirmą kartą istorijoje galėjo skambėti garsiai ir tyliai, priklausomai vien nuo klavišo užgavimo. Iš čia ir naujojo instrumento pavadinimas: arpicembalo per piano e forte. Švelniu tembru pasižymintis, vienok ryškios balso charakteristikos neturintis instrumentas Medičiams didelių emocijų nesukėlė – trys Bartholomeo Cristofori sukonstruoti instrumentai tapo daugiau įdomia neįprasta keistenybe, o ne svarbiu muzikos vakarų akcentu. Taip ir liko stovėti puikieji Cristofori instrumentai Medičių rūmuose nežinomi Europos šalių klavesinų ir kitų instrumentų meistrams. O šie, su vokišku užsidegimu ir darbštumu, taip pat stengėsi sukurti instrumentą, galintį  skambėti garsiai ir tyliai. J. S. Bachas, aštuonioliktam amžiui artėjant prie pusiaujo, taip pat turėjo progą Prūsijos karaliaus rūmuose prisiliesti prie vokiečių meistrų kurtų panašių instrumentų – didysis maestro mandagiai pagyrė instrumentus – juk, šiaip ar taip, karaliaus instrumentai. Bacho kūrybos šie instrumentai niekaip neįtakojo. Po dar kelių dešimtmečių jaunasis Mozartas Vienoje, prisilietęs prie jau tobuliau sukonstruotų fortepijonų, su susižavėjimu rašė laiške tėvui apie jų tembro lygumą, dinamines galimybes.

Taigi, truko beveik šimtmetį, kol vokiškieji meistrai prisivijo ir net technologiškai pranoko Christofori arpicembalo per piano e forte, ir prasidėjo fortepijono amžius. Per pirmuosius du devynioliktojo amžiaus dešimtmečius fortepijonas tapo pačiu populiariausiu ir daugiausiai naudojamu muzikos instrumentu. Jis galėjo, regis, viską: vienas žmogus šiuo instrumentu galėjo atkurti ne tik styginių kvarteto, bet ir viso simfoninio orkestro skambesį; įvairiausiomis harmoninėmis spalvomis ir pačia įmantriausia faktūra palydėti bet kokį instrumentą, ar balsą, sukurdamas pačias netikėčiausias nuotaikas; akompanuoti chorui, ar kartu su styginiais ir pučiamaisiais instrumentais persipinti kamerinės muzikos skambesy. Fortepijonas tapo ir daugelio kompozitorių kūrybine laboratorija: prie jo buvo bandomos naujos harmoninės, melodinės slinktys, ieškomi netikėti formos modeliai – kas galėjo būti geriau ir paprasčiau negu pačiam kompozitoriui iš karto pabandyti, kaip praktikoje skambėtų naujoji idėja: ne veltui soliniuose to meto fortepijono kūriniuose galime išgirsti ir operų scenų ar arijų specifiką, ar skirtingų orkestrinių instrumentų grupių priešpastatymus. O virtuoziškumo prasme, naujasis instrumentas aiškiai pranoko visus iki tol egzistavusius: šimtai, net tūkstančiai virtuozų visoje Europoje valandų valandas kas dieną leisdavo atidirbinėdami specifinius virtuozinius fokusus: kiekvienas turėjo savo nepakartojamą triuką, kuriuo varydavo klausytojus į ekstazę: vieni garsėjo oktavomis, kiti – dvigubomis tercijomis, ar ypač vikriais šuoliais ir akodais; o treti sukurdavo skambesį, tarsi grotų trys rankos.

Vienok šiam visų mylimam instrumentui kažko dar vis trūko. Ir tada Dievas sutvėrė Chopiną. Didžiausieji genijai paprastai ateina iš pašalių, ateina tarsi iš anksto susiformavę, atlieka savo svarbiausią vaidmenį istorijos knygoje ir pasitraukia. Veikiausia nuoseklu, kad vienintelis Frederiko Chopino fortepijono mokytojas buvo smuikininkas, o ir šios studijos baigėsi kada jaunajam pianistui buvo vos dvylika metų. Gal būtent todėl jam teko pačiam, natūraliausiu įmanomu keliu įveikti fortepijono mechanikos gniaužtus, pačiam rasti kelią į fortepijoninių subtilybių pasaulį. O nepaprastas susižavėjimas itališka opera skatino ieškoti galimybių mechanišką instrumentą paversti dainuojančiu.

Jaunojo Frederiko noras patekti į Europos pianistų parnasą, akivaizdu, buvo nenumaldomas. Todėl, pirmosios kelionės į Vieną metu, devyniolikmetis Chopinas pasirinko labiausiai laikmečio madą atitikusį prieš porą metų konservatorijoje sukurtą savo kūrinį: bravūriškas variacijas, sukurtas savo mylimiausiojo kompozitoriaus Wolfgango Amadejaus Mozarto operos Don Giovani dueto La ci darem tema. Prasideda jos sukaupta orkestrine įžanga, kurioje styginiai instrumentai kanoniškai plėtoja Mozarto temos motyvą… ir įvyksta stebuklas: per kelias sekundes visai to nepajutęs, klausytojas atsiduria visiškai kitame būvyje; Mozarto pasaulis nutolsta ir ištirpsta keistoje migloje, o staiga, neaišku iš kur, melodijoje pradeda tarsi skleistis poloneziškos intonacijos, visas skambesys tampa kažkodėl nesuvokiamai lenkišku. Tada, tarsi dar vienas orkestro instrumentas, įstoja fortepijonas. Pirmieji akordai, pirmosios trelės, pirmosios replikos – minties koncentracija tokia, tarsi jaunasis kompozitorius, netelpantis savame kailyje, stengtųsi vienu įstojimu nusakyti visą savo dvasios pasaulį: visą tikėjimą ir širdgėlą, viltis ir nusivilymus, visą neišsakytą ir dar nežinomą savo likimą ir ateitį, nusinešdamas klausytoją į tolimiausias, intymiausias nepažintas sielos kerteles. Regis – girdi atsivėrusią širdį. Tačiau ne patetiškai, o intymiai išsakančią pačias slapčiausias nuojautas… Kada, atrodytų, tragiškosios spalvos jau negrįžtamai pasiglemžė viltį, vėl orkestras primena šviesiąją pasaulio pusę, ir vėl lieka vienas sielos balsas – dabar jau tarsi ir labiau viltingas, bet taip pat nerymąstingas, besiblaškantis… Ir kas visų nuostabiausia – jau šiame septyniolikamečio kompozitoriaus kūrinio pirmąjame įstojime girdime pilnai susiformavusią Chopino kalbą: čia jau aiškiai skamba būsimieji noktiurnai ir mazurkos, baladės ir etiudai, kiek vėliau variacijose pasineriame ir įbūsimų polonezų, preliudų, Scherzo pasaulį… kada pagaliau grįžta Mozarto tema – suprantame, kad ką tiktai pergyvenome stebuklą, kad patyrėme tai, kuo niekada su niekuo negalėsime pasidalinti, galėsime tik savo sieloje nešiotis patyrimo atspindį.

Vienos kritikai jaunojo virtuozo pastangas įvertino teigiamai, tačiau pakankamai nuosaikiai: atkreipę dėmesį į pianisto individualumą ir improvizacijos dovaną, paminėjo, kad jo grojimui kiek trūksta brilijantiškumo, taigi – dar yra kur tobulėti. O, kaip pats Chopinas rašė laiške namiškiams, “koncertų metu klausytojai taip smarkiai ploję ir šaukę tarp variacijų solo, kad visiškai nesigirdėję orketrinių tutti”. Tiesa, šis dvilypumas vertinime dar ilgai persekios Chopiną, net ir daugelį dešimtmečių po jo mirties kritikai jam vis prikiš tai “saloniškumą”, tai “moteriškumą”, tai kitas rimtiems kompozitoriams netinkamas savybes, tačiau niekada tai nesumažins pianistų ir klausytojų traukos prie prie jo kūrinių.

Žinoma, buvo ausų ir akių, iš karto suvokusių ir pajutusių Chopino dovanas. Vos trimis mėnesiais už Chopiną jaunestis kolega, kmpozitorius ir pianistas Robertas Schumannas, po metų gavęs progą susipažti su minėtomis variacijomis, savo pačiame pirmame išspausdintame kritiniame straipsnyje sušuko “Nusiimkite kepures, džentelmenai, tai genijus!”.

Netrukus prie entuziastingo Schumanno balso prisijungė ir kiti didieji kompozitoriai. Ferencas Lisztas, vos metais jaunesnis už Chopiną, tuojau pat į savo repertuarą pradėjo įtraukti draugo kūrinius, o šiam mirus ne tik parašė pirmąją Chopino biografiją, bet ir, veikiausiai, ilgėdamasis savo lenkiškojo draugo, sukūrė Briliantinę mazurką… Claude Debussy, jau gyvenimo pabaigoje, Europai skęstant pirmojo pasaulinio karo liepsnose, sukūręs naują pianizmo puslapį atverčiančius Etiudus, dedikavo juos Frederikui Chopinui.

Jeigu reikėtų trumpai susumuoti, ką muzikai davė Frederikas Chopinas, pasakyčiau paprastai: įkvėpė fortepijonui sielą. Po Chopino fortepijonui nebereikėjo skambėti kaip orkestrui, ar kaip kokiam nors kitam instrumentui. Nuo šiol jis galėjo skambėti kaip fortepijonas. Ir Dievas pažvelgė į žemę ir pamatė, kad tai yra gerai.

Rokas

{ 4 comments }