Šiandien pradėjome “Nepklusniųjų žemės” festivalį. Nidoje parodėme Masalskio režisuotą Peterio Handkės “Publikos išplūdimą” ir Evangelikų liuteronų bažnyčioje Aleksandas Puliajevas (Saša) grojo Bacho ir Scarlatti kūrinių klaveino rečitalį.

Rašomas dienoraštis bus veikiausiai visai naktimis, tai klaidų čia, be abejo pasitaikys, prašau iš anksto už tai labai nepykti, grįžęs į Vilnių ir atradęs laiko  pereisiu per tekstus ir juos “pavalysiu”. Dabar irgi sėdžiu žiūrėdamas į marias, į Magritiškai skvarbią mėnulio pilnatį, nuo kurios driekiasi mirgantis sidabro takas, laikrodis rodo 1:29, virš galvos jaunieji studentai balkone dar vis aptarinėja dienos įvykius.

Jau šeštą kartą mes čia, nemažai kas pasikeitę – iš pirmųjų mūsų atlikėjų komandos (o kiekvieną kartą tikrai susiformuoja komanda), likome keturiese iš septynių. Bet atsirado nauji puikūs muzikantai ir nuostabūs žmonės, su kuriais toliau tęsiame savęs pažinimo kelionę. Vienas jų, aišku, Saša, jau antrus metus su mumis leidžiantis laiką “Gelmėje”.

Pradėjome šiandien Agiloje su “Plūdimu”. Šaunuoliai Masalskio studentai – pernai čia jie rodė savo judesio spektaklį “Kalnas” po metų grįžo labai paūgėję ir kaip žmonės ir kaip savo amato studijorai. Jau pernai metais matyta labai aktyvi, gręžianti energetika liko, ansambliškumas taip pat, bet šiemet matosi labai gražiai besivystantys charakteriai, visų dvylikos individualumas.

Handkė’s kūrinys fomaliai gal ir netelpa į kamerinės muzikos festivalio tradicinį formatą, bet mūsų siekis plėsti raišką ir padaryti žiūrovą aktyviu kultūrinio veiksmo dalyvių įpina į mūsų jau čia rodytų keistų projektų seką – tarsi dar vienas žingsnis į tą nelabai mums patiems ištirką menų samplaikos kraštą, kur pagrindu tampa tam tikrų idėjų ir patyrimų komunikavimas žiūrovams.

Vakaro koncertas – kaip ir priešingybė visais aspektais, tačiau giluminis tikslas labai giminingas: siekis suteikti klausytojui naujo patyrimo lauką, įtrauktį jį, užkrėsti mūsų idėjomis, pateikti kultūrinį pergyvenimą kaip kažką labai svarbią, jokiais kitais būdais neįmanomą perduoti dvasinę patirtį. Saša grojo labai įkvėptai. Suformuočiau tokį trumpą jo grojimo apibūdinimą: pilnakraujis, gyvas, iki vaikiškumo džiugus dalinimasis pačiais brangiausiais savo patyrimais ir pergyvenimais. Visi kūriniai: ir Bacho Prancūziška uvertiūra ir šešios Scarlatti sonatos perskaitytos labai asmeniškai, klavesinas dainuoja labai asmeniškai ir individualiai, viskas kvėpuoja, skleidžiasi, tačiau semantika ir struktūra niekur nenukenčia. Dar kartą išgirstu ir įsitikinu: gerose rankose, teisingai valdant laiką ir agogiką, klavesinas gali išgauti ir dinaminius niuansus, ir vertikalės hierarchiją, ir legato,  ir daug kitų formaliai jam nepripažįstamų muzikinių aspektų. O bisui pagrota Vivaldi koncerto (D-dur) lėtoji dalis, Bacho perdirbta klavesinui solo tampa viso koncerto kulminacija – tokios kantilenos iš šio, tarsi ir nelabai dainingo insrumento, veikiausiai nesitikėjo nei vienas koncerto klausytojas.

labanakt