From the category archives:

Mintys

Šiandien birželio 26. Pačiam nuostabu, kad jau pusė mentų prabėgo nuo paskutinio įrašo. Jei apsilankėte čia, ieškodami naujų įrašų, turėsite dar kiek palūkėti. Kartais gyvenimas kuria tokias keistas komedijas. Per pastaruosius du metus, nuo tada, kai rašau šį laikraštuką, tiek kartų pasikeičiau, tiek kartų verčiausi per galvą, tiek kartų iš naujo turėjau atsakyti į klausimą kas aš iš tiesų esu, kad dabar jau reikia, man atrodo, ilgos giluminės meditacijos. Ruošiuosi jai. O kol ji neatlikta – rašyti labai sunku. Mintys – sukasi, gyvos; planai rašyti – yra; temos viena kitą keičia, kai kuriuos vis iš naujo ir iš naujo krebžda galvoje. Tarp tų, kurių galėtumėte netolimoje ateityje čia tikėtis – vienas vertimas su komentarais apie pedagogikos principus; vienas pasidžiaugimas naujai (jau nelabai…) pasirodžiusia Čiurlionio fortepijono muzikos knyga; vienas apžvalginis straipsniukas; pasidalinimas mintimis apie stovėjima prieš kameros objektyvą; ir dar daug daug kitų dar vis negimusių tekstų. Tačiau dabar rašyti negaliu – gyvenimas bėga greičiau negu siela sugeba prisiderinti, todėl slepiuosi už savo MOKYTOJO teksto. Kažkaip labai garsiai man jis šiandien suskambo. Hermanas Hesse:

Retai pasitaiko, kad [žmogus] atrastų profesiją, pagal kurią jis sugebėtų ne tik dirbti, bet kuri padėtų pažadinti ir igyvendinti jame glūdinčias svajones, kuri jį ne tik maitintų, bet ir kilnintų bei leistų išreikšti save; o kad taip atsitiktų, turi susiklostyti daug palankių aplinkybių. Mes turbūt visi pernelyg esame linkę suformuluoti gyvenimo modelį pagal ankstesnių laikų talentingų žmonių biografijas ir guostis tuo, kad galiausiai kiekvieną kartą tikrai stiprūs ir talentingi rado kelią ir užėmė jiems prideramą vietą. Ši pernelyg miesčioniška prielaida yra ne kas kita, kaip bailus nusigręžimas nuo realybės: pirma, daug tų įžymiųjų genijų, nepaisant stulbinančių pasiekimų, niekada netapo tuo, kam potencialiai buvo skirti ir pašaukti, o antra, visais laikais be galo daug talentingųjų paprasčiausiai nerado arba per vėlai surado jiems prideramą kelią. O tai, kad ir nelaimingą bei nenusisekusį gyvenimą kai kas gali ne tik ištverti, bet pagaliau apgaubti amor fati ir sutaurinti, su mūsų aptariamaisiais dalykais neturi nieko bendra.

{ 1 comment }

Prisėdau surašyti savo lapkričio mėnesio koncertų ir net pats rimtai nusistebėjau, kiek “prisirinko”. Sudomino ir koncertų-pristatymų geografija: kažkaip labai jau “žemaičiuojanti”. Tai pagalvojau, o kaip atrodo bendrai šiemetinių mano koncertų Lietuvoje žemėlapis? Noriu pasidalinti savo žemėlapiu: raudonais taškeliais pažymėti miestai, kuriuose pristačiau savo šešių kompaktinių plokštelių ciklą “M.K.Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui”.

Dar pavasarį pradėjau važiuoti per Lietuvos miestus, dovanoti vietos muzikos mokykloms savo įrašus. Pradėjau balandžio mėnesį Kėdainiuose, kada jau buvau angliškąją versiją parodęs koncertuose Suomijoje, Šveicarijoje ir Lenkijoje. Buvo labai svarbu parodyti Lietuvos miestuose mums tokio artimo kūrėjo fortepijoninės kūrybos apimtis, atskleisti iki šiol nelabai pastebėtus ir įvertintus jo kūrybos paribius. O jie – iš tiesų nuostabūs. Kurios mokyklos, miestai atsiliepė, pakvietė – visur nuvažiavau. Žemėlapyje, pastebėkite yra ir šių metų lapkričio-gruodžio mėnesių dienos – ten pristatymai dar vyks. Nemažai dar kur nenuvežiau, ypač iš žemėlapio akivaizdu, kad Auštaitijoje nedaug kur tebuvau… paprastai į vieną ar kitą miestą nenuvažiuoju,  kadangi neturiu ten pažįstamo žmogaus, o šiaip staiga paskambinti į mokyklą ir prašytis, kad priimtų, kažkaip atrodo truputį nepadoru. Net jei ir nekeliu jokių finansinių reikalavimų.

[click to continue…]

{ 7 comments }

Pakliuvau į labai keistą padėtį. Prieš porą savaičių paskambino žurnalistė ir paprašė atsakyti į kelis klausimus telefonu. Sakė – apie Kauno kultūros gyvenimą. Pasakiau, kad Kauno kultūros gyvenime su didžiuliu džiaugsmu dalyvauju, bet kaip nors rimčiau apibendrinti – negalėčiau, kadangi nepakankamai gerai pažįstu. [click to continue…]

{ 5 comments }

Prieš tris dienas, rugsėjo 22 dieną, šventėme 136-ąsias M.K.Čiurlionio gimimo metines. Tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas, kalbama, kad pats skaitlingiausias dalyviais ir aukščiausias kokybe; labai svarbi tarptautinė Čiurlioniui skirta mokslinė konferencija, gal net svariausias čiurlionistikos forumas, pritraukęs Čiurlionio meno tyrinėtojus iš 12 pasaulio šalių – nuostabūs reiškiniai, parodantys, kad pasinaudodami Čiurlionio šimtųjų mirties metinių galimybėmis, po truputį skleidžiame Čiurlionio šviesą pasaulyje.

Čia noriu pasidžiaugti kitais reiškiniais, kurie, mano įsitikinimu yra ne mažiau svarbūs, siekiant, kad Čiurlionio menas ir toliau mus domintų, trauktų, taptų gyva ir neatsiejama kultūrinės sąmonės dalimi.

Pirmoji dovana – Luko Barbier piešinys skirtas Čiurlioniui, ir savo amžiaus grupėje (7 metai) konkurse pripažintas geriausiuoju. Ne viena savivaldybė, meno mokykla, rengė panašius konkursus. O ir ekspozicinė erdvė prie įėjimo į traptautinės konferencijos salę buvo skirta jaunųjų dailininkų “čiurlioniškosioms improvizacijoms”. Galvoju, kad kuo anksčiau mūsų jaunieji pradės stengtis pajusti ir aktyviai interpretuoti Čiurlionio kūrybą, tuo daugiau, paveiktų Čiurlionio kūrybos galių, išaugs šviesių, mąstančių, kūrybingų žmonių. Tuo pačiu, tikiu, jie vėl ir vėl sugrįš prie Čiurlionio vis pasitikrinti – ką šis menas reiškia man šiandien.

Antrasis šiandieninis sveikinimas Čiurlioniui – muzikinis, iš jo gimtųjų Druskininkų. Penki džiazo muzikantai labai kūrybiškai prisilietė prie Čiurlionio muzikinio palikimo, atrasdami čia jiems artimas nuotaikas, jausmus, melodinius posūkius, o Čiurlionio muzikai suteikė labai įdomių netikėtų raiškos galimybių ir spalvų.

Visus sveikinu su Čiurlionio gimtadieniu! Džiaukimės tais nepaprastais stebuklais, kuriais jis mus visus taip dosniai apdovanojo!

{ 0 comments }

Rugpjūčio 31 dieną LMTA išsirinko naują rektorių. Pagal naująją reformą, rinko naujoji Taryba, sudaryta per pusę iš LMTA bei Švietimo ir Mokslo Ministerijos deleguotų narių. Buvau vienas iš trijų kandidatų. Rektoriumi netapau, bet kaip nors pralaimėjęs tikrai nesijaučiu. [click to continue…]

{ 1 comment }

Šiomis dienomis Leipcige šviečia saulė, žydi viskas kas moka žydėti: kvepia magnolijos, vyšnios, obelys ir galybės kitokių, man nepažįstamų, medžių ir krūmų. Claros Cetkin parkas vakarais nusėstas ir nugultas šilumos išsiilgusių jaunų žmonių: griliai skleidžia visokiausių mėsų ir anglių kvapą, “frisbininkai” vos randa kur pastatyti koją gaudydami skriejančią lėkštelę, dviratininkai čiauška su pravažiuojančiais kolegomis, šunys po žiemos mėnesių abstinencijos iš naujo apuostinėja kolegas ir apie kažką kuždasi. Pavasaris.

O vakar, 2011 balandžio 10 dieną, sekmadienį, vos keli žingsniai nuo Cetkin parko, Leipcigo muzikos universiteto “Felix Mendelssohn-Bartholdy” kamerinėje salėje įvyko Čiurlionio kūrinių koncertas. Prieš tai dar kitoje, orkestro repeticijų salėje, įvyko ir mano paskaita apie Čiurlionio kūrybą. Leipcigo muzikos universitetas taip pažymi lygiai prieš šimtą metų Pustelnike, Lenkijoje, mirusį vieną savo studentų – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Ir paskaitoje ir koncerte dalyvavo universiteto rektorius ir prorektorius, kuris ir buvo pagrindinis koncerto organizatorius, taip pat į koncertą iš Berlyno atvyko Lietuvos respublikos ambasadorius Vokietijoje Mindaugas Butkus. Ambasadorius Butkus man po koncerto papasakojo, kad, kai pirmą kartą atvyko į Leipcigą prieš metus tartis apie galimą didžiausio visų laikų Lietuvos menininko pagerbimą ir pasiūlė prie mokyklos pritvirtinti memorialinę Čiurlioniui skirtą lentą, universiteto vadovų veidai truputėlį ištįso… Aš gerai suprantu jų suglumimą – tokių kaip Čiurlionis (ir didesnių, jei sversime pagal vietą muzikos ir dailės istorijos vadovėliuose) čia studijavo devynios galybės. Manau, universitetas galėtų kiekvieną savo didingojo pastato išorinės sienos mūro plytą vis kitu vardu pavadinti… gal reikėtų jiems tai pasiūlyti… Bet, iš antros pusės žiūrint, po šio mūsų Ambasadoriaus vizito, šventinis koncertas, akivaizdu, jiems pasirodė puiki mintis.

Pats koncertas buvo tikrai pasisękęs: pradžioje Čiurlionio kūrinius  fortepijonui skambino du universiteto studentai (Florian Heinrisch, atlikęs Besacas variacijas ir Bo Kun Jung, pagrojus tris preliudus, Ekspromtą fis-moll ir Lakštingėlę). Gal rašančiąjam atlikimai naujų pasaulių ir neatvėrė,  bet abu studentai skambino tikrai įsijautę, romantiškai, išraiškingai, dažnai lyriškai, akivaizdžiai ieškodami, kas šiuose kūriniuose atliepia jų muzikinius pasaulius.

Universiteto studentų styginių kvartetas atliko visą Čiurlionio Styginių kvartetą, sukurtą Leipcige apie 1901-ųjų kalėdas. Griežė labai gerai – visai ne taip, kaip per pirmąjį kvarteto atlikimą 1901 gruodį, kada Čiurlionis guodėsi laiške iš Leipcigo Marijonui Markevičiui: “pati kompozicija dar neblogiausia, bet atlikimas buvo šuniškas, ir vietoj laukto didelio malonumo turėjau nemažai nesmagumo”. Šį kartą atlikimas buvo dramatiškas, ryškus, kupinas jaunatviškos energijos; gerai skambėjo ansamblis, tik gal kiek trūko svaresnio violončelės įsitraukimo į bendrą skambesį. Antrąją kvarteto dalį leipcigiečiai interpretavo kiek lėčiau negu paprastai groja Lietuvos kvartetai – ramiu Andante tempu, pirmojo smuiko “išdainuota” pagrindinė tema liejosi ramiai, paprastai, pastorališkai; antrasis smuikas ir altas puikiai intonavo nelabai patogias intonaciškai tercijas, atrado labai subtilių artikuliacinių niuansų; vidurinioji padala, tiesa, šiek tiek nukentėjo dėl violončelės indėlio stokos. Menuetas skriejo greičiau negu lietuviškųjų kvartetistų tradicija sugestionuotų – visai įdomus variantas, ne šviesiai “kaimietiškas”, o šiek tiek dramatizuotas, gal net stengiantis įžvegti giminingumo su pirmosios dalies pakiliu dramatizmu. Tokia traktuotė kūrė net ir ciklo išbaigtumo įspūdį, taip stingantį dėl dingusio finalo.

Bet visų labiausiai mane sužavėjo kamerinis Leipcigo muzikos universiteto choras, pagiedojęs Čiurlionio Sanctus, “Šlovinkite”, “Juk tu, Viešpatie” ir tris harmonizuotas lietuvių liaudies dainas: “Anoj pusėj Nemuno”, “Subatos vakarėly” ir “Oi lekia, lekia”. Negaliu susilaikyti neįkeldamas čia bent vieno choro dainuoto Čiurlionio kūrinio. Choras puikiai tarė lietuviškus žodžius (tik mūsų kieta “L” yra beveik neįkandamas riešutas jokiai užsienio tautai…), o rytietė sopranas labai gražia muzikine pavarde (Eunjoeng Song), atlikusi solo partiją “Juk tu, Viešpatie”, tiesiog prikaustė mane: negalėjau atsiklausyti tokios gražios lietuvių kalbos sklindančios iš visiškai lietuviškų bruožų neturinčio žmogaus… Lietuvių kalba – labai graži, melodinga ir gerai tinkanti dainavimui – bent taip skambėjo. Pagavau save galvojant, kad mūsų dainininkai juk irgi dainuoja įvairiomis kalbomis, kartais juokindami, dažnai labai gerai tardami tų kalbų dainų žodžius, o vis dėl to “mažos tautos sūnaus” širdį vilgė didis pasitenkinimas, girdint tą įdėtą kitataučių triūsą stengiantis prakalbintį mūsų kalbos skambesį.

Man visada labai įdomu klausytis, kaip užsieniečiai interpretuoja lietuvių liaudies dainas, prisiliesdami prie jų ne per susigulėjusią tradiciją ir dainų žanriškumo suvokimą, o eidami tiesiai per muzikinę raišką – melodiką, balsų vedimą, harmoninius sąskambius ir laisvą nuo lietuviškos patirties poetinę dainų kalbą. Tokios lėtos “Anoj pusėj Nemuno” pradžios nebuvau girdėjęs, ir skambėjo ji ne “sujaudintai, dramatiškai ir veržliai” (kaip tai paprastai skamba lietuvių chorų interpretacijose), o tarsi įsiklausant, ar neatskamba kas iš už anos pusės Nemuno: kiekvienas sąskambis subtiliai tirpo ore sukurdamas tikrai plačios erdvės pajautą. O “Oi lekia, lekia gulbių pulkelis” suskambo be jokio tėvynės gynėjų ryžto utriravimo: džiugiai, žaismingai, vyraujančiu staccato štrichu. Gal vokiečiams ėjimo į karą situaciją sukelia visai kitokias godas negu mums, pastaraisiais šimtmečiais vis negalavusiems per didžiųjų aplinkinių galiūnų karo žygius… O gal ir visai natūralu, kad šį poetinį tekstą galima perskaityti kaip žaismingą bagatelę:

Oi lekia lekia gulbių pulkelis

Tėvynę ginti ragina bernelius.

Tėvelis senas, brolelis mažas,

Šelmis bernelis mat puikorėlis…

Prieš šimtą dešimt metų, 1901 metų spalio 16 dieną, kaip byloja iš Leipcigo muzikos universiteto archyvo ištraukti ir salėje koncerto metu eksponuoti istoriniai dokumentai, iš Varšuvos į Leipcigą atvyko studijuoti lietuvis Čiurlionis. Devyni mėnesiai, praleisti toli nuo namų, nemokant vietos kalbos, visą laiką jaučiant vietinių žmonių pažeminimą, pedrgyvenant artimų žmonių mirtis, nuolat išgyvenant pinigų nedateklių, tapo Čiurlioniui didelių išbandymų laiku. Grietai nusivylęs kompozicijos mokytojo Karlo Reineckės skoniu ir dėstymo metodais, mirus jo labai mylėtam kontrapunkto profesoriui Jadassohnui, Čiurlionis čia “leido laiką” dažnai lydimas niūrių minčių, laukdamas, kada gaus mokslo baigimo pažymėjimą – labai jau jo draugas Moravskis Varšuvoje piršo mintį, kad reikia sulaukti… o taip pat vis daugiau laiko skirdamas tapybai. Iš Leipcigo Čiurlionis parvyko jau aiškiai apsisprendęs, kad toliau savo kūrybines jėgas dalins muzikai ir dailei.

Džiugu, kad taip draugiškai ir pagarbiai grįžta jis atgal į Leipcigą ir labai norisi tikėtis, kad jis čia dabar bus dažnesnis ir laukiamas svečias. Juk kaip tik šiemet šią lietuvių muzikams tokią svarbią muzikų kalvę baigia dar vienas gabus Lietuvos muzikos “pasiuntinys” – dirigentė Mirga Gražinytė; ir savo baigiamąjam diplominiam koncertui ji pasirinko būtent Čiurlionio simfoninę poemą “Miške”, taigi – buvusio Leipcigo tuometinės karališkosios konservatorijos studento kūriniu baigs savo studijas jaunosios kartos studentas iš Lietuvos. Gražus lietuviškas akcentas pavasariškame Leipcige.

Bet viena subtili detalė šiek tiek nuliūdino mano širdelę Leipcie. Prorektorius Schreiberis sekmadienį atsiprašė iš mano paskaitos, kadangi jam būtinai tuo metu reikėjo dalyvauti Bacho “Mato pasijų” atlikime St. Nikolajaus bažnyčioje (dar vienas netikėtas Čiurlioniškas sutapimas – lygiai šimtas metų po Čiurlionio mirties, jo vardo – Šv. Mikalojaus bažnyčioje – skamba gal didingiausias visų laikų bažnytinės muzikos kūrinys…). Prasitariau gerbiamam prorektoriui, kad tarp savo paskaitos ir “Mato pasijų” veikiausiai irgi rinkčiausi pasijas, kadangi nebeprisimenu, kada pastarąjį kartą jas gidėjau gyvame atlikime. Prorektorius pakomentavo, kad Leipcige tai jos skamba kas metai, bet šis atlikimas jiems ypatingas, kadangi šį kartą dainuos universiteto choras, tai reikia paklausyti, kaip susidoros su uždaviniais. Ir tada aš liūdnai sau pagalvojau: o kodėl mes, taip pat turėdami vieną-kitą savo “didįjį”, atliekame jų didingiausius kūrinius tik per jubiliejus, ir tai, atrodo, pusiau per prievartą ir tarsi atsiprašinėdami klausytojų, kad, aišku, mes šios muzikos jums nesiūlytumėme, bet – patys supraskite, jubiliejus, pasirinkimo neturime.  Juk kas kitas, jei ne mes galime sudaryti galimybes šiems kūriniams įsitvirtinti kultūrinėje tradicijoje, pasidaryti klausomais, pažįstamais, suprantamais ir komunikatyviais mūsų tautos sielos atspindžiais.

Ir dar pagalvojau, o kodėl tokio Čiurlionio šimtmečiui skirto koncerto kaip Leipcige mūsų chorai ir muzikų pajėgos negalėjo surengti bent kokiame penkiasdešimtyje Lietuvos miestelių? Nepatvirtino finansavimo? Neįtraukė į nacionalinę Čiurlionio programą? O gal paprasčiausiai mums nereikia? Bet man vis atrodo, kad mumyse kažkur labai giliai vis dar “reikia”, bet tik kad aptingome “nerealiai”. Budėkime.

{ 2 comments }

Na štai – galima sakyti jau baigiau. Vakar Kėdainiuose jau pristačiau ir lietuviškąją “M.K.Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui” leidinio versiją – koncertas susitikimas praėjo, mano supratimu, labai gražiai. Grojau visai kokybiškai, žmonės – regis liko visai patenkinti programa. Kėdainių rajono mokyklos ir bibliotekos gavo dovanų visus Čiurlionio kūrinius fortepijonui. Dabar mokytojai turės platesnias galimybes pristatyti mokiniams Čiurlionio kūrybos palikimą; bibliotekose visiems prieinami taps visi Čiurlionio kūriniai fortepijonui – situacija, kurios Kėdainiuose (kaip ir visoje Lietuvoje) iki šiol nebuvo. Suomijoje ir Lenkijoje jau parodžiau bei biliotekoms padovanojau angliškąjį variantą, o dabar jau yra ir lietuviškasis. Visas balandis ir gegužė dabar man taps lietuviškojo varianto pristatymo mėnesiais. Gal kada ir miestelyje netoli jūsų pasirodysiu? Galite tai sužinoti mano koncertų suvestinėje. Naujasis leidinys veikiai bus perduotas visoms Lietuvos viešosioms bibliotekoms, gimnazijoms ir muzikos mokykloms, taip pat ir universitetų bei akademijų bibliotekoms. Iki vasaros visos Lietuvos mokyklos ir bibliotekos turėtų jau turėti naująjį leidinį: tai, vis dėl to, pirmasis Lietuvoje įrašytas ir išleistas visų Čiurlionio kūrinių fortepijonui, leidinys. Septynios su puse valandos muzikos, tekstai apie Čiurlionį ir jo muziką. [click to continue…]

{ 2 comments }

Vėl sėdžiu. Vėl ministerija. Vėl ataskaita. VISIEMS, galvojantiems, kad man organizavimas einasi kaip iš pypkės, trumpas komentaras: šiandien suprantu savižudžius. Kiekvienas veikiausiai turime kažkokį labai įsiskaudėjusį tašką savo kūne. Aš tik vienu momentu jaučiu, kad savižudybė yra lengviau negu gyvenimas: kada reikia užpildyti ataskaitą ministerijai. Juokitės nesijuokę. Tiesa. Rytoj ministerijoje šypsosiuos darbuotojoms, pripažinsiu kvailas ir meniškas savo klaidas, vėl grįšiu namo, taisysiu, gerinsiu, vėl nunešiu. Pagaliau vis tiek priims. ir vėl važiuosime kaip važiavome. Tikiu, kad vėl liksiu nenusižudęs. Veikiausiai, taip reikia.

{ 0 comments }

Išaušo nauji metai. Aš dar vis “gyvenu” su Čiurlionio įrašais, todėl šis mano internetinis langas ir toliau retai naujienomis nušvinta. Jau visi kūriniai įrašyti, jau visos sesijos ir perklausytos, ir atrinkti naudotini variantai, persiųsta viskas mielam bičiuliui Giedriui. Dabar jau jis sėdi naktimis ir tęsia darbą, parsiunčia man sumontuotus variantus. Tada aš ir Sonata klausomės, tariamės, jei kas ne taip atrodo – vėl persiunčiame taisytinus variantus… Šiandien atrodo, kad procesas- begalinis, bet vis tiek baigsis, ir turės būti pabaigtas pakankamai greitai. Dar ir prie tekstų ir prie dizaino-maketavimo prisiliečiu. Žodžiu – pilnos rankos ir galva Čiurlionio. [click to continue…]

{ 0 comments }

Atsitiko keistas dalykas: mintis apie vieną galimą tekstą apsigyveno galvoje, ir neleidžia nieko kito rašyti, kol nebus parašyta. O nepasirašo, todėl ir nėra naujo įrašo jau visą mėnesį. Tas tekstas neturėjo būti nei labai svarbus, nei koks nors be galo prasmingas. Bet turiu jį parašyti. [click to continue…]

{ 2 comments }