From the category archives:

Mintys

Šiandien vakarieniaudami per Gala kažkodėl pradėjome žiūrėti visus Eurovizijos konkursantus – gal dėl to, kad ketvirtadienis, gal, kad grįžome iš labai gražaus vakaro, kuriame ir koncertavome, o tuo pačiu ir nebenorėjome jau niekaip šiandienos “pripildyti kultūriniais patyrimais”. Taigi. Turiu prisipažinti, ir net, kaip tikras lietuvis, padaryti tokią kaip ir išpažintį. Jau lietuviškame finale man  InCulto labiausiai patiko (nors ir mačiau, prisipažinsiu, tą finalą labai fragmentiškai…), ir, nors ir visai nežinau, ką mąstė Vytautas Juozapaitis – mano mielas draugas ir bičiulis – nesutinku su jo kažkurioje laidoje išsakyta nuomone. O dabar, pamatęs daugumą kitų šalių dainų, trumpai pasakysiu taip:

I AM PROUD TO BE AN EAST EUROPEAN AND FUNK IT UP.

Klipas, kurį (patys Inculto?) susuko prisistatymui, mano supratimu, yra LAIMĖTOJAS, kaip ir daina visoje EUROVIZIJOJE. Nepamačiau kitos TOKIOS TIKROS IR JAUDINANČIOS DAINOS iš visų pateiktų konkursui. Pažiūrėkite jį: (http://www.eurovision.tv/page/multimedia/videos?id=11193)

Man buvo tikrai nuostabu matyti, kaip viskas tiesiai į tašką sudėliota: kiekvienas veidas, kiekvienas personažas, kiekvienas judesys!!! Dižiausia pagarba Jurgiui Didžiuliui, ir kitiems prisidėjusiems. Pasijutau jau nugalėjęs Eurovizijoje: nepamačiau nieko geresnio ir įdomesnio už juos (už mus?). Mano skoniui – airiai gražią dainą pasiūlė, dar bosnai-hercogoviniečiai, o visi kiti – kopijos jau daug kartų matytų dalykų, net jei jų ir nestebi ir neseki (turiu prisipažinti – ne visus ir ne visai įdėmiai žiūrėjau). Ir dar pagalvojau: pastaruosius 5-6 metus, kada bent kiek sekiau konkursą (dalinai, ne visas pilnai, ne visada tiesiogiai), visada laimėdavo kas nors vis dėl to autentiško ir naujo: juodai-balti estai; metaliniai suomiai; stepių energiją parodžiusi ukrainietė; nusirengusi latvė; rusai su pačiūžomis (kaip skambėjo daina – neatsimenu, bet buvo tikrai smagu, kada Pliuščenko Lietuvoje viename iš Ledo pasirodymų buvo pristatytas kaip “Eurovizijos nugalėtojas”, užmirštant jo olimpinius, pasaulinius ir europinius čiuožimo pasiekimus…). Tad gal šį kartą mes? Laikykimės. Veikiausiai, 2011 turėsime rengti EUROVIZIJOS konkursą…

{ 4 comments }

Antradienį ir trečiadienį, 2010 kovo 23 ir 24 dienomis Vilniuje ir Kaune buvo pristatyti “Visi M.K.Čiurlionio kūriniai fortepijonui”. Rašau datas taip tiksliai todėl, kad tai – gimstanti istorija. Pirmą kargtą taip pilnai pristatyta svarbiausioji kompozitoriaus kūrybos sritis – muzika fortepijonui. Įdomumo dėlei galima palyginti: 1975 metais, minint Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines, tuo metu geriausiųjų, dabar klasikais minimų Lietuvos pianistų pastangomis įrašyta Čiurlionio kūryba fortepijonui telpa į dvi kompaktines plokšteles. Viso apie 80 takelių, apie dvi valandos muzikos. Šią savaitę pristatytuose įrašuose: apie 180 takelių, apie šešios valandos ir dvidešimt minučių muzikos. Sunku patikėti, tačiau praėjus septyniasdešimčiai metų po autoriaus mirties, jo kūrybos apimtis padidėjo daugiau negu tris kartus.

Dar viena įdomybė: tais, blogaisiais laikais, kada Čiurlionis buvo svarbus “mums”, bet nelabai mielas “jiems” (tarybiniams okupantams), radosi jėgų ir galios surinkti ir įrašyti tai, kas tuo metu buvo prieinama. Šiandien, kada UNESCO skelbia Čiurlionį tarp autorių, minėtinų 2011 metais,  naujasis, išsamusis Čiurlionio fortepijoninės kūrybos pristatymas – nebe “mūsų” nuopelnas. Vokietis leidėjas Eckart Rahn beveik dvidešimt metų praleido, mintyse brandindamas ir įgyvendindamas idėją įrrašytivisus Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Kodėl? Todėl, kad to dar niekada nebuvo padaryta, ir todėl, kad Čiurlionio paveikslų magija persekiojo leidėją po to, kai pamatė juos parodoje Tokijuje.

Pagalvojau, veikiausiai kiekvienai tautai trunka laiko suaugti, jog suprastų, kad eiti toliau gali tik nešdamasi su savimi savo svarbiausius sūnų ir dukterų darbus. Turiu omeny ne vien Čiurlionio kūrybą: kalbant apie muziką, kada įrašysime ir turėsime VISOSE svarbesnėse šalies bibliotekose (norėčiau pasakyti ir mokyklų bibliotekose, bet gal perdaug drąsu apie tai svajoti…) Gruodžio, Vainiūno, Dvariono, Karnavičiaus, Bacevičiaus, Naujalio, kitų savo klasikų kūrinius? Kad galėtume savo vaikams ne tik knygose, bet ir gyvai parodyti, kaip mūsų didieji kūrė mūsų tautos veidą? Ir net tik kai kuriuos jų kūrinius parodyti, bet leisti pajusti VISĄ jų gyvenimo kūrybos apimtį.

Vakar ir šiandien lydi mintis apie labai įdomų istorijos posūkį. Iš Leipzigo 1902 gegužės mėnesį laiške savo draugui Marijonui Markevičiui Čiurlionis rašo: “Visas paskendau kontrapunkte. Visą pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją; žmonės – tai gaidos, vokiečiai – tai disonansai ir falšius, gražios melodijos – tai tolimieji Druskininkai ir Varšuva.” Ar ne nuostabu, kad po devyniasdešimt metų Japonijoje vokietis leidėjas Eckart Rahn pamatė Čiurlionio paveikslus, pasikalėjo apie juos su vokiečiu kompozitoriumi Wilfredu Hilleriu, tas nurodė vokiečių pianistą Nikolaus Lahuseną, ir pagaliau, beveik šimtmetis po Čiurlionio mirties, turime jo pilną fortepijoninę muziką įrašytą. Metodiškai ir tuo pat metu su didžiausiu įkvėpimu ir meile…

2005 metais Lietuvoje Nikolaus Lahusen pristatinėjo savo trečią įrašytą Čiurlionio fortepijoninės muzikos kompaktinę plokštelę. Apsisojęs buvo pas mus su Sonata, daug laiko praleidome kartu kalbėdami apie Čiurlionį, kitus svarbius gyvenimo reikalus, įskaitant ir futbolą. Nikolausas guodėsi, kad vis atidėjinėja kelis sunkiausius Čiurlionio preliudus tolimesniems įrašams, vis nesiryžta jų imtis, klausė apie ankstyvasias variacijas, kurias buvau jau grojęs ir įrašęs – ar verta jas irgi įtraukti į įrašus, apie Sonatą F-dur, kokie ten sunkumai laukia. Nežinojome, kad matomės paskutinį kartą, kad tai paskutinis jo apsilankymas Lietuvoje, nežinojome, kad aptariant likusius neįrašytus Čiurlionio kūriniu tarsi periminėju iš jo būsimų darbų sąrašą, kurį jau pats turėsiu atlikti, pabaigdamas Nikolauso pradėtą eiti kelią. Todėl taip simboliška, kad teko paskutinąją plokštelę įrašyti būtent Bremene – Nikolauso mieste. Šią savaitę kelionę baigėme. Pristatymo vakaruose Kaune ir Vilniuje Nikolausas buvo ir savo muzika ir savo idėjomis.

Didelė pagarba visiems, kurie tą Sizifo kelionę pradėjo.

{ 3 comments }

Šiandien staiga sprogo pavasaris, o aš vaikštau mintyse bendraudamas su vienu draugu, kuris apleido mus lygiai prieš metus, kovo 19. Michailas buvo beveik nepastebimas ir tylus žmogus prigludęs filharmonijoje ar operos teatre prie dideliausio foto objektyvo koncerto ar operos metu. Bet tikrasis jo magiškasis pasaulis buvo baletas: stebuklas toje paprasta akimi beveik nepastebimoje erdvėje tarp judesio ir mažo šviesos pluoštelio… Tai, ką Michailas galėjo išgauti iš mažiausios šviesos kruopelės ir judesio poetikos žino kiekvienas, matęs jo darbus, o aš pats asmeniškai nuo pasimatymo su jo darbais nebegalvoju apie fotomeną kaip apie statišką raišką.

Prieš pora metų paprašiau jo “išfotografuoti” mūsų statomą spektakli “Pero Giunto sugrįžimas”. Michailas atėjo sutartą dieną, kaip visada tylus, pasiklausė, kur pagrindinis veiksmas scenoje – parodžiau. Pasistatė žodžio netaręs trikojį salės gale. Paminėjau jam, kad šviesos spektaklyje labai minimaliai. Atsakė – nesvarbu. Paklausiau, gal stabdyti veiksmą, kad jam patogiau būtų – nereikia, pasakė, viskas gerai. Kitą dieną iš filharmonijos pasiėmiau diskelį su nuoraukom – Michailas jau buvo išskridęs į Švediją į savo parodos atidarymą. Puikiai pajausta ir perteikta mūsų spektaklio tamsi plastika, lėlių chrakteristikos. Prabėgo beveik pusė metų, kol pagaliau susitikom po to – o kalbėjomės, tarsi vakar būtų matęs spektaklį: gyvos detalės, nuotaika, įspūdis… Sakė, jam spektaklis patikęs.

Kada pirmą kartą susitikau su Michailu filharmonijoje, veikiausiai 2001 pradžioje, mūsų pokalbis netikėtai (veikiausiai tik man…) pasuko apie kažkokius mažai kam žinomus Rusijos istorijos aspektus. Kalbėjomės, Michailas į tarpus įterpdavo eilutes iš Arsenijaus Tarkovskio poezijos. Kitais kartais buvo kitų poetų tekstai, kitos temos, bet jo ryšys su rusų kultūra ir istorija buvo nepralenkiamas – ir dvasingmu, ir išmanymu, ir pagarba…

2004 vežėme Čiurlionio kūrybos progamą į Rusiją, tą kartą, regis, į Kazanę. Apsižiūrėjau, kad tarp mano turimų literatūrinių Čiulionio tekstų vertimų nebuvo “Psalmės” rusiško varianto – “anais” laikais šis tekstas nebuvo laisvai skaitomas. Paskambinau Michailui. Kiek padvejojęs ar sugebės išversti, paprašė permesti jam lietuvišką tekstą. Po kelių dienų skambina: “ Rokai, akivaizdu, kad čia biblijinio stiliaus tekstas. Aš turiu tris rusiškus biblijos vertimus: vienas dabartinės kalbos, antras – devyniolikto amžiaus vidurio, trečias – sidabro amžiaus laikų. Manau, kad geriausiai būtų versti pagal sidabro amžiaus stilistiką, kaip tu galvotum?” Džiugiai sutikau, dar po savaitės gavau Michailo vertimą. Nuo to laiko iki dabar visuose rusiškuose Čiurlionio kūrybos pristatymuose skaitome Michailo Raškovskio verstą psalmę.

Toks buvo Michailas. Paskutinį kartą atsisveikinau su juo baltojoje cerkvėje prie Užupio – Prečistenskaja Katedroje. Kartais vis pagalvoju apie jį, pajuntu jo buvimą kažkur greta, o būnant operoje ar filharmonijoje kartais staiga pajuntu, kaip labai trūksta pojūčio, kad kažkur salės glumoje, arba prie užkulisių prie didelio objektyvo stovi prigludęs Michailas ir laukia momento kada vėl užfiksuos dvasios kvėptelėjimą ir išsaugos ateičiai jos grakštų trapumą. Ačiū Michailai.

Pabaigai, Michailo versta Čiurlionio psalmė.

П С А Л О М

Господи! Молю тебя: озари путь мой, ибо сокрыт он от меня.

Возглавил я шествие наше, и знаю, что другие тоже пойдут за мной – лишь бы не путями окольными.

Тёмными лесами блуждали мы, миновали долины и поля возделанные, и было шествие наше длиною в вечность.

На берег речной вышли мы, а конец шествия только показался из темного бора.

– Река! – воскликнули мы. И те, кто рядом был, вторили нам: Река! Река!

А кто в поле был, кричали: поле, поле, поле!

В конце же идущие говорили: в лесу мы, и удивительно нам, что передние кричат: «поле, поле!», «река, река!».

– Лесом мы идем, – так говорили они, ибо не знали, что находятся конце шествия.

Ныне же, Господи, все более тяжек путь мой.

Предо мной – высочайшие вершины, голые скалы и бездны. Это красиво. Это – бесконечно красиво. Но не знаю дороги, и боязно мне. О нет, не за себя – ведь иду я, а вслед за мной уже идут другие. Господи, они за мной идут, все шествие – длинное, длинное! Один за другим – через долину и долгим речным берегом, и через поле большое, возделанное, тихое, а конец этого шествия в лесу скрывается, и шествию конца нет. Где истина, Господи? Иду, иду.

Ты явил передо мной чудеса свои – на розоватых вершинах гор, на зеленовато-серых скалах, прекрасных, как замки очарованных королевичей.

Те, кто ближе, видят ясно, те же, кто у реки или в поле – они-то когда узрят эти чудеса Твои? Или те, кто из лесу еще не вышли? Жаль мне их, Господи! Нескоро узрят они чудеса Твои, что Ты так щедро рассыпаешь вокруг.

Долог ли будет ещё наш путь, Господи? Или Ты велишь не вопрошать об этом?

Но куда идем мы, Господи? Где конец этому пути?

{ 3 comments }

Čia dar nesubrendęs pirmasis įrašas mano tinklaraštyje… Šiandien pradėjau mokintis, kaip tai padaryti, nesu dar nei stiliaus nei tematikos išdirbęs – čia kol kas yra tik žingeidaus studentėlio darbelis. Grįžkite čia po kokios savaitės, ar mėnesiuko, ir tada galėsite spręsti, kas čia iš tiesų yra planuojama.

Rokas

{ 1 comment }