Kuo “Šventas pavasaris”?

2010-03-05

2010 Kovo 3. Vilnaus filharmonijoje fortepijoninės muzikos tour de force. Pirmoje koncerto dalyje gal pats geriausias šiandienos Lietuvos pianistas Petras Geniušas ir jo sūnus Lukas Geniušas…  (buvau berašąs “geriausias savo kartos Lietuvos pianistas”, bet kaip čia su ta Lietuva išeina? Juk Maskvoje augęs ir ten muzikos mokslus su savo močiute profesore Vera Gornostajeva krimtęs. Su Lietuvos jaunaisiais pianistais, tarp kurių tikrai yra puikių jaunų talentų, sunku būtų ir palyginti, sugretinti. O jei lyginti plačiau – nepakankamai žinau, todėl gal ir nereikia rašyti, ar geriausias… bet iš tikrųjų labai geras). Ne apie tai norėjau pasidalinti mintimis.

Taigi, Petras ir Lukas Geniušai groja Igorio Stravinskio baleto “Šventasis Pavasaris” versiją fortepijonui 4 rankomis. Versija – paties kompozitoriaus savos baleto partitūros transkripcija, padaryta baleto repeticijoms, todėl įmanomai tiksliau atitinkanti partitūrą. Pasakysiu iš asmeninės patirties – puiki transkripcija. Fortepijonas išnaudotas ultimatyviai: ir faktūriškai, ir dinamiškai, ir virtuozine prasme. Pagroti šį kūrinį – didelis pianistinis išbandymas.

Geniušai groja dviem fortepijonais. Groja – puikiai. Pianistiškai tobulas variantas: dinaminė skalė, visi tikslūs pasažai, faktūra skamba, tiksliai išryškinti išieškoti instrumentų tembrai ir spalvos (ypač Petro Geniušo paletė – galima sakyti nepralenkiama, o Lukui dar reikės lavinti ausį šioje srityje…), užtikrintumas, ilgas vystymas, strategiškas suplanavimas, ypač pirmojo paveikslo – tarsi vienu iškvėpimu (taip pat, manau, Petro patirtis ir meistrystė, žemai lenkiu galvą!). Tiesa, reikia pastebėti, kad ansambliškai, nors kvėpuoja kaip vienas kūnas (čia, aišku, genų ir vieningos mokyklos atspindys), kartais tenka šiek tiek palinguoti galvomis, padaryti didesnes, nei norisi, cezūras, kad “sueitų galai”. Paskutiniąjame, “Aukojimo šokyje”, tai ypač trikdo – ritminis paskutinio šokio piešinys – pašėlęs, pulsas – konvulsiškas, valdomas tarsi antgamtškų jėgų, beveik neįveikiamas: juk, pagal baletą, išrinktoji šoka iki savo mirties, taip save paaukodama atgimstančiai gamtai. Šiame atlikime paskutinysis šokis sudėliotas gražiai, aiškiai, su atsikvėpimais, o ir paskutinioji kulminacijas nepasiekta, nes pasirinktas labiau užtikrintas, stabilumą garantuojantis variantas. Apie tai ir noriu pasidalinti keliomis kilusiomis mintimis. Vienaip ar kitaip imant – nemažai kartų yra tekę šį baletą scenoje keturiomis rankomis pergyventi…

Dviejų fortepijonų variantas. Pianistiškai tai – paprastesnis variantas, kadangi nereikia nuolatos maltis alkūnėmis, apskaičiuoti kiekvieną kvadratinį centimetrą prie klavietūros, spręsti – kas gros ties pačiu klavietūros pakaraščiu, o kas ties dangčiu, o kur dar rankų kryžiavimai, tų pačių klavišų perėmimai. Gal būtų galima sakyti, kad paprastesnis variantas yra ir estetiškai geresnis – galima daugiau skirtingų balsų faktūroje išryškinti, abu pianistai turi atskirus pedalus, todėl faktūra gali būti švaresnė, aiškesnė. Šie argumentai – iš pirmo žvilgsnio tikrai rimti, bet neesminiai. Suprantama, kada vienas pianistas gyvena Vilniuje, o kitas – Maskvoje, nelabai yra laiko praleisti prie fortepijono visoms specifinėms 4 rankų muzikavimo problemoms išspręsti. Todėl veikiausiai ir pasirinkta groti dviem fotepijonais. Bet ar tai vien fizinių nepatogumų sprendimo dalykas? Manau – ne. Vienas iš esmingų skirtumų čia – pedalas ir instrumento rezonansas. Kada melodija grojama vienu instrumentu, o harmoninė faktūra – kitu, melodija negauna natūraliai susidarančių rezonansinių virpesių, ji skamba atsietai, ir nėra jokio būdo grojant dviem instrumentais to pakeisti (panašiai atsitinka, kada klausai Chopino noktiurną atliekama fortepijonu ir smuiku. Skamba gal ir visai gražiai, bet tie stebuklai, kurie atsitinka grojant fortepijonu, kada besitęsiančio garso spalva pasikeičia keičiantis harmonijai, valant pedalą ir panašiai, čia yra neįmanomi). Antrasis – plačios faktūros akordai. Kada jie yra grojami vienu fortepijonu, rezonansas yra suvienijamas vienos rezonansinės dekos, ir jie skamba vieningai, toje pačioje “rezonanso bangoje”. To ypač pasigedau paskutiniąjame šokyje – visuotinumo magijos nebuvo…

Per pertrauką, ir paskui po koncerto vis laužiau galvą, kas atsitiko, ko trūko, kad baletas kaip ir neįvyko, nors tarsi ir taip gerai pianistine-virtuozine prasme buvo sugrota? Ir tada atėjo į galvą mintis, kad pavasario šventumas yra tame moteriškąjame prade, kuris turi pasiaukoti, kad nauja gyvybė rastųsi. Ir auka tuo didesnė, kuo labiau tas patirtasis moteriškasis pradas  mums brangus. Juk paskutinis šokis – moteriškas. Retrospektyviai prisimenant koncertą, supratau, kad pulsuojantys vyriška energija ritmai, gaivališki brutalūs žaidimai, apeiginiai užkalbėjimai lieka tuščiais ir beprasmiais, jei pakeliui mes nepajuntame tos trapios moteriškos žavingos sielos, kurią turėsime atiduoti, kad pavasario gyvybė vėl išsiskleistų.

To moteriško trapaus švelnaus šventumo tą vakarą filharmonijoje ir pasigedau. Paaukojimas įvyko su visomis apeigomis, bet ar nuo to tapo pavasaris šventas?

Rokas

Leave a Comment

Previous post:

Next post: