Darom 2010

2010-05-18

Atsitiko keistas dalykas: mintis apie vieną galimą tekstą apsigyveno galvoje, ir neleidžia nieko kito rašyti, kol nebus parašyta. O nepasirašo, todėl ir nėra naujo įrašo jau visą mėnesį. Tas tekstas neturėjo būti nei labai svarbus, nei koks nors be galo prasmingas. Bet turiu jį parašyti.

Viskas prasidėjo maždaug prieš mėnesį, balandžio 15 dieną, kada buvo švenčiama kultūros diena. Vos po kelių dienų vyko švaros akcija “Darom 2010”. Man šios dvi dienos keistai susiplakė į vieną patyrimą, ir norėjau tai aprašyti. Pasirodo, sujungti tas dvi dienas sunkiau negu iš pradžių atrodė. Dabar, praėjus jau mėnesiui, viskas šiek tiek atrodo pageltę ir nublukę, bet turiu trumpai pasidalinti mintimis, kad galėčiau rašyti kitomis temomis.

Matydamas prezidentės nuotrauką ir jos komentarus akcijos “Darom 2010” metu, pagalvojau, kad jos pavyzdys – labai gražus ir įkvepiantis, bet ginklai, kuriais ji “švarina Lietuvą” galėtų būti ne pirštinės ir kastuvėlis, o iniciatyva kurti įstatymus, žymiai griežčiau kovosiančius su šiukšlintojais; ekologiškos, energetiškai taupios gyvensenos iškėlimas į valstybės prioritetines kryptis; o taip pat ir šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo strategijos sutvarkymas, kad netaptume vienintele Europos tauta visai neberūšiuojančia. Maždaug tuo metu perskaičiau kelis straipsnius (dabar jau nebeprisimenu šaltinio), kad krypstame link to, kad ta pati kompanija (veikiausiai – Rubikonas), taps ir šiukšlių surinkimo, ir rūšiavimo, ir deginimo monopoliu. Ir iš to logika labai paprasta – kuo daugiau šiukšlių, tuo daugiau pelno. Būtent čia prezidentė galėtų žymiai daugiau pasiekti Lietuvos valyme. Bet gal lengviau (ir reitingų prasme – užtikrinta) pasirodyti su pirštinėmis drauge su visais renkant šiukšles… bet ar dėl to rinkome (turiu omeny ne šiukšles…)? Kaip padaryti, kad švara pasidarytų mūsų visų vidine nuostata?

Čia ir kilo man tokia kultūrinė paralelė. Per kultūros savaitę buvau net trijuose kultūriniuose renginiuose. Nebuvau nei viename iškilmingame vėliavos pakėlime skirtame kultūrai, nei vienoje kultūrai rengtoje konferencijoje, kuriose veikiausiais apsilankė pagrindiniai šalies pareigūnai, rodydami savo pagarbą ir meilę kultūrai. Duok dieve, kad iš jų būtų kokios nors naudos. Tik vėl, manyčiau, kad pareigūnai galėtų kultūrą gerbti leisdami gerus įstatymus, padarydami ją prioritetine valstybės kryptimi, o ne “rinkdami balsus” savo pasirodymais oficialiuose renginiuose.

Aš pats tą savaitę buvau studentų spektaklyje draugams, choro jubiliejiniame koncerte ir poeto jubiliejuje. Bet apie viską iš pradžių.

Beveik prieš metus Lietuvos nacionalinė televizija, ieškodama būdų mažinti išlaidas, nutarė išformuoti Lietuvos televizijos ir radijo vaikų chorą. Padaryta tai buvo grubiausiu ir niekingiausiu būdu – tiesiog pranešta, kad “jūsų nebėra”. Choro vadovė ir mokytojai net nebuvo įleisti pas jų pačių generalinį direktorių, kad galėtų išsakyti savo nuomonę, kad galėtų priminti, kad choro išformavimas – tai nėra tik tos kelios darbo vietos, kurias nubraukus susitaupys keli tūkstančiai (kažin, ar suma prilygtų generalinio direktoiaus algai…), bet tai yra trisdešimt metų gyvuojanti institucija; kad choras – tai gal trys šimtai vaikų, kas savaitę patiriančių auklėjąmąjį ir vystomąjį muzikos poveikį, formuojantį jų charakterį, brandinantį rytojaus Lietuvos piliečius; kad tai kolektyvas pelnęs “Aukso paukštės” apdovanojimą, koncertavęs Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Slovėnijoje, Olandijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Slovakijoje, Japonijoje, JAV, Kanadoje, Rusijoje. Pagrindiniame mūsų kultūros transliuotojame, vykdančiame nacionalinę kultūros politiką, niekas tiesiog nenorėjo nieko girdėti. Ir tiktai kada į kovą aktyviai įsijungė choristų tėveliai, o jų, pasirodo, būta gana įtakingų, direkcija nutarė savo naikinamąją akciją atšaukti.  Choras išliko. Klausantis visų chorų dainuojant trisdešimtmečio jubiliejiniame vakare nacionalinės filharmonijos salėje, pilnoje geranoriškiausių klausytojų (aišku, televizijos direkcijos žmonių tarp jų nebuvo…), neapleido mintis, kad būtent čia susirinko Lietuvos kultūros gelbėtojai, kad čia vyksta tikroji kultūros diena: juk kiekvienas tėvelių, nutaręs leisti savo atžalą į chorą – tai jau kultūros ateities užtikrintojas. O dar kada supranti, kad jie, surėmę pačius, patys atlaikė net savo pačių Valstybinės institucijos antpuolį, supranti, kad kultūra gyvuos jau vien dėl jų pastangų.

Prieš aštuoniasdešiamt metų į šį pasaulį atėjo poetas Justinas Marcinkevičius. Mes, augę visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jo poezija buvome maitinami mokyklos programose. Mano mokyklos literatūros mokytoja veikiausiai jo poeziją mėgo, todėl mes tikrai nemažai jos patyrėme. Kai kurie mūsų ją pamėgome. Kiti – gal ne. Ne tai svarbiausia, nors aš iki šiandien galiu cituoti ilgiausias ištraukas iš jo poemų. Manau – tai vienas didžiausių mūsų kalbos meistrų, kurio visa poezija alsuoja meile, kuris geba nepaprastai gražiai derinti žodžio  meistrystę su įkvėpimu; išmintį su kartais valiūkiškai gaivia improvizacija. Vakare, “Tautos namų” aktyvo surengtame jo aštuoniasdešimtmečiui paminėti, poetas skaitė savo paties eiles. Skaitė daug ir su dideliu įkvėpimu. Sėdėjau sustingęs. Buvau pratęs, kad jubiliatui dovanas teikia susirinkusieji, o čia – nuostabiausia paties sukaktuvininko dovana visiems susirinkusiems. Kultūra bus, kadangi yra žmonių, kurie kitaip negali – atradę savo kelią, jie dalinsis, ir dalinsis dosniai.

Tos pačios savaitės antradienį apsilankiau pas Vilniaus kolegijos studentus-aktorius, pas Valentino Masalskio vadovaujamą kursą. Jie parodė savo statomą Peterio Handke’s “Publikos išplūdimą”. Trylika aktorių scenoje. Jie dar tik pradeda pažinti deginantį scenos karštį, akistatą su žiūrovais. Kai kas spektaklyje išeina labai gerai, kai kas išeis vėliau. Kada matai jų atsidavimą, troškimą, vidinę energiją, kada matai jų degančias, norinčias akis, žinai – tikrai išeis. Ir kada matai visus juos tarsi vieną kumštį, tikrą ansamblį, klausančius ir jaučiančius partnerio petį, taip pat žinai – viskas bus gerai su šiais jaunais žmonėmis, kad gyvenimo pamokos, jų šiandien gaunamos neišeis perniek. Supranti – kultūra bus, nes visad bus jaunų žmonių, ieškančių kelių išsakyti savo aš, nes visad atsiras atsakingų Mokytojų, padėsiančių jiems .

Ir tada pamaniau, kad kultūros diena – tai ne vėliavų ir paradų diena, tai ne iškilmingų sueičių ir konferencijų laikas. Jos nesukuria kultūros. Tai diena, esanti ne išorėje, o viduje, galinti būti kiekvieno mūsų viduje. Tai ramaus ir kryptingo darbo – savęs puoselėjimo diena, trunkanti ne vieną dešimtmetį. Bet taip pat ir drąsos ir sutelktų pečių, kada reikia apginti tikras vertybes, diena. Tai ieškojimo, labiausia – ieškojimo stengiantis atpažinti savo kelią, diena. Diena žmonių, kurie taip pat pasielgtų net ir tada, kada niekas jų nemato. Taigi – darom.

{ 2 comments… read them below or add one }

Toks L 2010-05-18 at 21:44

Dėl kultūros visiškai su tavimi sutinku – jos pamatas visuomet buvo ir bus ne tie, kurie garsiai šaukia ir “rodosi” televizijos ekrane ar spaudoje, ne tie, kurie kuria planus, kaip tą kultūrą puoselėti ir net ne tie, kurie skiria arba neskiria jai pinigus…

Na, o švarinimosi akcijos esmė, aš manyčiau, yra, kad žmonės pamatytų, suprastų ir pajustų, kad švarioj aplinkoj visiems gyvent geriau. Ir, nors “aukštieji” asmenys galėtų Lietuvą švarinti ir kitokiais būdais, o daugumą jų akcijoje dalyvavo tik dėl reitingų, jų dalyvavimas sukvietė į akciją daugiau žmonių. O, jei po akcijos bent vienas kitas šimtas žmonių prieš numesdamas šiukšlę pagalvos ir gal persigalvos – vadinasi akcija naudą atnešė.

Reply

Do 2010-06-16 at 11:06

Ačiū. Autoritetų reikia. Atradus – džiaugiesi nauju gyvenimo skoniu. Matau, apie tikrus dalykus rašoma. Ir ne be reikalo turbūt tiek džiaugsmo viduj. Man visada atrodė, jei turi viduj kokį poreikį dalintis, tai eini ir dalini. Ir nesvarbu tada kam – visiems ir kiekveinam, Tam, kas suvirpina sielą… nes kitaip… kitaip tikrai negali.

Reply

Leave a Comment

Previous post:

Next post: