Rugpjūčio 31 dieną LMTA išsirinko naują rektorių. Pagal naująją reformą, rinko naujoji Taryba, sudaryta per pusę iš LMTA bei Švietimo ir Mokslo Ministerijos deleguotų narių. Buvau vienas iš trijų kandidatų. Rektoriumi netapau, bet kaip nors pralaimėjęs tikrai nesijaučiu. Likau su savo mintimis, savomis idėjomis, per keturis mėnesius pasikalbėjau su labai daug šviesių žmonių-kolegų pedagogų ir administracijos darbuotojų. Pamačiau kiek pozityvios energijos, kiek minčių , idėjų, norų matyti pokyčius slepiasi visai greta paviršiaus. Kiek turime pozityvių, studentams atsidavusių pedagogų. Sveikinu rektoriaus konkursą laimėjųsį kolegą Zbignevą Ibelhauptą.

Manau, vienas svarbiausių šių rinkimų laimėjimų buvo tai, kad pirmą kartą taip viešai ir atvirai buvo pristatomos kandidatų suformuotos LMTA vizijos, kad akademijos bendruomenė taip aktyviai didžiojoje salėje dalyvavo šiame procese. Labai norėčiau tikėti, kad tai galėtų tapti kitokio akademijos modelio kūrimo pradžia – kada kelio į studijų tobulinimą ir viso LMTA gyvenimo gerinimą yra ieškoma tariantis su bendruomene, kada viešai išsakytos pedagogų, studentų mintys ir viltys gali tapti administracijos sprendimų gairėmis. Tikėkimės, atvirumas ir kolegiškumas taps svarbiausia būsimų pokyčių platforma.

Vienas rinkimų aspektas mane, turiu prisipažinti, gana rimtai prislėgė. Ir tai suvokiau tik kitą rytą, internetinėje spaudoje ieškodamas pranešimų apie naują LMTA rektorių. Svarbiausiuose naujienų portaluose radau vien perspausdintą LMTA oficialų skelbimą apie vakar įvykusius rinkimus ir naująjį rektorių, ir tik tada staiga supratau: muzikos ir teatro akademijoje vykusiuose rinkimuose nebuvo nei vieno žurnalisto, nei vienos televizijos, radijo, laikraščio atstovo, kuriam būtų svarbu ar įdomu, kas bus tokios svarbios visai Lietuvos kultūrai ir ateičiai aukštosios mokyklos vadovu. Tai gal nesam jau tokie svarbūs? Liūdna, negi tikrai turime būti svarbūs tik patys sau, maudytis savo pasiekimuose, pukuotis vieni prieš kitus, o prisistatyti aplinkai, garsinti savo pasiekimus ir geruosius darbus visai nėra nei svarbu nei prasminga. Kažko čia nesuprantu, bet tikiu, kad ne vienam man tai sukėlė keistas mintis. Gal kas pasikeis?

Beje, svarstant apie aukštojo mokslo reformą, o taip pat ir mūsų akademijos rinkimus bei likimą, visai netyčia perskaičiau interviu su filosofu Leonidu Donskiu, ir to interviu pasekoje net nukeliavau į filosofo blogą paskaityti jo minčių, iššaukusių interviu. Labai rimtai siūlau paskaityti abu – pilnai pritariu filosofo mintims.