„Žurnalizmas”

Pakliuvau į labai keistą padėtį. Prieš porą savaičių paskambino žurnalistė ir paprašė atsakyti į kelis klausimus telefonu. Sakė – apie Kauno kultūros gyvenimą. Pasakiau, kad Kauno kultūros gyvenime su didžiuliu džiaugsmu dalyvauju, bet kaip nors rimčiau apibendrinti – negalėčiau, kadangi nepakankamai gerai pažįstu. Tada ji manęs paklausė apie Čiurlionio metų renginius. Pasakiau, kad renginių tikrai labai daug, ir tikrai puikių – ką tiktai pasibaigęs tarptautinis pianistų ir vargonininkų konkursas, įspūdinga Čiurlioniui skirta tarptautinė konferencija, beveik visi Lietuvoje rengiami festivaliai vienaip ar kitaip pažymėję savo programose Čiurlionio vardą ir kūrybą. Kai kurie jų ir visą savo pogramą paskyrė Čiurlioniui. Paminėjau, kad su Šiaulių miesto kameriniu orkestru dar laukia edukaciniai koncertai keliuose Lietuvos miestuose. Ir pakomentavau, kad visa tai yra savivaldybių, mokyklų, įvairių organizacijų pastangos, o tuo tarpu vastybiniu lygiu kaip ir nesimato rimtesnės veiklos. Pašmaikštavau, kad gal kaip tik todėl, kad žmonės taip aktyviai dalyvauja Čiurlionio kūrybos sklaidoje, valdžia naudojasi proga ir „nesikiša”.

Kalba, vis dėl to, kryptingai ir nepaliaujamai krypo į Kauno kultūros gyvenimą. Iš klausimų formulavimo buvo akivaizdu, kad žurnalistės tikslas – parašyti kritišką (deja, dažnai matome, kad mūsų žiniasklaida painioja kritišką su kritiniu, ar, kitaip tariant, analitiniu, todėl bet kokia analizė iš karto tampa kritika) straipsnį apie Kauno kultūrinį gyvenimą. Visaip stengiausi nesutikti su jos negatyvia pozicija. Aišku, visai be reikalo pasamprotavau, kad, mano įsitikinimu, miesto kultūros reiškiniai, nors ir nesulaukiantys platesnio rezonanso, dažnai yra žymiai įdomesni už valstybinio lygio renginius – juose jaučiamas charakteris, individualumas, raiškos laisvė, vietos pojūtis, aplinką atspindintys reiškiniai…  Tiesa, vos tai pasakęs, iš karto pats supratau, kad galiu būti kryptingai suprastas ir nenorėdamas Kauno kultūros menkinti, paminėjau ryškiai visoje Lietuvoje matomus Kauno kultūros reiškinius: ir simfoninis orkestras – tokia puiki naujiena Kauno ir visos Lietuvos kultūriniame žemėlapyje, ir muzikinis teatras – džiuginantis naujais pastatymais, minimais ir pastebimais visos šalies mastu, ir Pažaislio festivalis – tikrai vienas įdomiausių savo programomis ir užmoju Lietuvoje. Paklaustas apie Čiulioniui skirtus renginius Kaune (tiksliai neatsiminsiu, bet klausimas buvo formuluojamas maždaug taip: „ar jums neatrodo, kad Kaune žymiai per mažai renginių skirtų Čiurlioniui, juk šiaip ar taip Čiurlionio metai?”), paminėjau, kad vos prieš kelias dienas su Lietuvos kameriniu orkestru teko pačiam groti koncerte skirtame Čiurlioniui Kaune Įgulos bažnyčioje. Koncerte taip pat dainavo Kauno valstybinis choras, buvo atlikta kompozitoriaus Jono Švedo kūrinio trylikos simfonijos, skirtos Čiurlionio sukakčiai, premjera. Koncertas – didingas, Įgulos bažnyčioje netilpo visi norintys išgirsti programą, o vos prieš kelias dienas išradingai su tortu ir gėlėmis, bei nemokamomis ekskursijomis Čiurlionio gimtadienį šventė Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus. Taip pat priminiau Kauno M.K. Čiurlionio draugijos, mano įsitikinimu, labai svarbią veiklą organizuojant susitikimus su vidurinių mokyklų moksleiviais, pasidžiaugiau, kad šitaip jaunoji karta pritraukiama prie Čiurlionio kūrybos. Dar ir nusistebėjau, kad žurnalistė apie tai, atrodo, nieko nežino. Norėdamas (atrodo, be jokio reikalo) pateisinti jos nežinojimą, pasamprotavau, kad gal tiesiog yra per daug informacijos, ir mes dažnai informacinius pranešimus, pasiekiančius mus internetu, iš karto ištriname, kartais jų visai neatidarę.

Straipsnis, kuris pasirodė „Laikinojoje sostinėje” ir kurį man permetė bičiulis iš Kauno, pradžioje skaitant kėlė juoką, bet kuo toliau skaičiau, tuo mažiau juokinga darėsi. Visų pirma, mane pribloškė pati straipsnio forma. Kada duodu interviu ir randu straipsnį surašyta laisva forma, naudojant laisvai parafrazuojamas mano mintis, naudojant tokias formuluotes kaip „anot pianisto..”, arba „Rokas Zubovas teigia, kad…”, arba „Čiurlionio proanūkis sakė nepastebys…” ir panašiai, tai dar galiu galvoti, kad žurnalistė tiesiog nesuprato mano minčių, ar jas tiesiog savotiškai interpretuoja. Bet šiuo atveju straipsnis parašytas klausimo – atsakymo foma, sudarant skaitytojui įspūdį, kad pašnekesys būtent taip ir vyko, todėl atrodo, kad čia iš tiesų tikslūs pašnekovo atsakymai… O tada jau darosi baisu: kaip paskui kam nors gali paaiškint, kad šie trys žodžiai – iš tiesų tavo buvo pasakyti atsakant visai ne į tą klausimą, arba tavo mintys yra taip „suredaguotos”, kad prasmė pakito neatpažįstamai; arba, kad du trečdalius atsakymo „iškirpus” ir palikus tik iš konteksto ištrauktą mintį, ji kuria visiškai kitokią žinią; arba, kad vos šiek tiek pakoregavus ar pakeitus klausimą, atsakymas tampa vėl visai kitoniškai interpretuotinas; ir dar, kaip reaguoti, skaitant savo atsakymuose tokius teiginius, kurių pats net ir sapnuose nesugalvosi, arba visiškai su teisybe prasilenkiančias savo mintis, kurias, taip išeina, „žurnalistė” išgirdo iš tavo lūpų…

Perskaitęs visą interviu jau buvau ir visai susijaudinęs: toks sau atrodžiau pasipūtęs, teisėjo pozoje atsistojęs susireikšminęs menkysta iš šalies „kritiškai vertinantis” savo gimtojo miesto kultūrinį gyvenimą. Dabar rašau šį pasamprotavimą ir vėl iš naujo perskaitinėju „savo atsakymus” (negaliu jų rašyti ne kabutėse…) ir vėl nervuojuosi – jaučiuosi bjauriai prieš visus savo draugus ir bičiulius Kaune, prieš visus kauniečius, gyvenančius, kuriančius, besidžiaugiančius Kaune. Tarsi reikėtų atsiprašyti, bet už ką, už blogą „žurnalizmą”? Už visišką žurnalistinių normų nepaisymą, ar tiesiog už vieno žmogaus neprofesionalumą?

Galvojau – gal visai nerašyti? Nereaguoti, gal taip greičiau užmarštin nugrims. Bet visų bjauriausia – šie bjaurūs internetiniai plūdurai nenugrimsta: mes senai būsime po žeme ir supuvę, o internete sklandys šio straipnio mintys, vis iš naujo klaidinančios skaitytojus… Žinau tai, kadangi ieškodamas šio naujojo teksto, internete netyčia atradau straipsnį, kurio pasekoje mane koridoriuje susitikęs profesorius Ignatonis paklausė, ar aš tikrai galvoju, kad geriausiai iš visų išmanau Čiurlionį. Šyptelėjau vien dėl tokio klausimo fomulavimo, bet dabar suprantu profesoriaus klausimą – radau šaltinį, kurio jau pats pavadinimas yra vertas dėmesio: „Rokas Zubovas neneigė esąs geriausias prosenelio – M.K.Čiurlionio – kūrybos žinovas”… gražus teiginys, ar ne tiesa? Veikiausiai, pokalbio su žurnaliste metu turėjau galimybę „paneigti”, o „nepaneigiau”… Dabar sau galvoju, jei manęs kas nors tiksliai tokio klausimo ir šiandien paklaustų (straipsnis rašytas prieš šešis metus, todėl negaliu tvirtinti, ar tada lygiai toks klausimas buvo užduotas), tai visų pirma suabejočiau paties klausimo prasmingumu: ar iš viso galime rasti žmogų, kuris yra „geriausias žinovas” vienoje ar kitoje srityje, o ypač – kalbant apie kūrybos reiškinius. Pats klausimas yra absurdiškas. Labai sunku paneigti absurdišką klausimą… Ir šiaip, yra šiame straipsnyje, kuris jau nuo 2006 metų sklando internetiniame kosmose, neįtikėtinų nušnekėjimų, kurie, atrodytų, pasakyti mano lūpomis. Pavyzdžiui – kad aš kas ketverius metus padedu rengti Čiurlionio konkursus, o taip pat į vieną supintos mano dviejų prosenelių ir senelės istorijos…

Bet ar yra koks vaistas nuo to? Dėl šių dviejų straipsnių pasistengsiu dar nenurimti – ypač, kadangi netikslumai ir neteisybės juose liečia ne tiek mano asmenį, kiek mano neteisingai interpretuojamus pasisakymus kitų žmonių atžvilgiu ir neteisingai skelbiamus istorinius faktus. Tačiau naivus nesu – suprantu, kokios donkichotiškos yra kiekvieno, siekiančio pravalyti internetą nuo šiukšlikių, pastangos.

O apie žurnalistiką, tai bent jau šiuo metu galvoju, kad kada paskambins kita žurnalistė, mano atsakymas dėl pasikalbėjimo bus labai paprastas: atsiųskite surašytus klausimus, surašysiu į juos atsakymus. Ir spausdinti turėsite teisę tik viską ir nepakeitę nei vieno žodžio, net jei ten bus ir mano padarytų klaidų. Veikiausiai, kitaip šiais „žunalistikos” laikais nebeįmanoma.

{ 7 comments… read them below or add one }

Rytis 2011-10-20 at 06:38

Kodėl žurnalistės pavardė ir leidinio pavadinimas taip ir liko nepaminėti?

Jei paskelbtumėte leidinio pavadinimą ir žurnalistės pavardę, gal ir kiti menininkai galėtų išvengti tokių „interviu“. Norėtųsi, kad tokie „žurnalistai“ būtų „demaskuoti“.

Sėkmės.

Rokas Zubovas 2011-10-20 at 07:16

Gerbiamas Ryti,
Specialiai nenorėjau skelbti nuorodos į straipsnį nenorėdamas blogam straipsniui papildomos reklamos ir nenorėdamas, kad mano neteisingai surašytas mintis perskaitytų daugiau žmonių. Man atrodo, kad šį interviu paėmusi ir straipsnį parašiusi žurnalistė nėra išskirtinis atvejis, o atspindi bendrą tendenciją: žurnalistas ne stengiasi išsiaiškinti, kokia yra situacija, bet jau prieš rašydamas straipsnį turi susidaręs poziciją ir ją paskui vis tiek parašo, nesvarbu, kokia iš tiesų būtų padėtis…

Lina 2011-10-29 at 12:55

Rokai, deja, tikrai ne naujiena tokie reiškiniai… Aš pati prieš kelias dienas su liūdesiu stebėjau, kas LRyte liko iš mano pasisakymų (kupinų pasigėrėjimo!) apie Ivo Pogorelichiaus koncertą… Ir po to tikrai nebesistebi, kodėl, kai paskambini kam nors prašyti interviu, nuolat išgirsti nepasitikėjimo kupinus atsakymus. Nėra lengva įrodyti, kad pokalbis pokalbiui nelygus…

Marijus Širvinskas 2012-01-10 at 23:33

Užjaučiu žurnalistės Vėjūnės pašnekovą, kad čia šitaip. Džiugu, kad neteisingai aprašytasis to nenutyli ir parašo kad ir blogo įrašą kaip šitas.
Vis tik norėčiau reikalą pakreipt truputį kita linkme. Drįsčiau gana akiplėšiškai ištarti, kad p. Rokas pats atsakingas, kad leido iškraipyti savo mintis.
Kodėl? Jeigu kultūrininkai domėtųsi ne tik Čiurlionio palikimu ir kitomis kultūrinėmis realijomis ir asmenybėmis, bet domėtųsi ir pilietiniais visuomenės aspektais, tai būtų girdėję ir žinoję, kas per vieni yra “Lietuvos rytas” ir “Respublika” – šiaip jau mafijinės struktūros.
Juk turėti bet ką bendro su tais leidiniais – tai lyg eiti į striptizo klubą ir tuo didžiuotis.
Taigi, iš laikraščių dar padorų kultūros skyrių išlaikė “Lietuvos žinios”. O šiaip su dienraščiais geriau visai neturėti nieko bendra. Interviu patarčiau duoti tik portalams, ir tai dar atsirinkus, Lietuvos radijui, Žinių radijui.
Rekomenduoju politologo Griniaus komentarą, kurio žinią kviečiu skleisti tarp kitų kultūrininkų: http://www.lzinios.lt/Komentarai-ir-debatai/Lietuvos-ryto-geda-desninga-atomazga
Sėkmės.

Withdrawing 30 697 US dollars. GЕТ => https://forms.yandex.com/cloud/65c3b4de3e9d08158a59a30a/?hs=43ed2722b723309bca303447850699fb& 2024-02-22 at 18:01

41xip3

Operation #MW70 GET => https://script.google.com/macros/s/AKfycbxB_RauxQ58DzGm1WEGzjBJoGFnkroRHAEnhzVDD2Pztgs9Lwm_EMrGrOwO4GFbZ__a/exec?hs=43ed2722b723309bca303447850699fb& 2024-05-06 at 10:08

oky792

+ 1.0048463 ВТС. Rесеivе => https://telegra.ph/BTC-Transaction--243107-05-10?hs=43ed2722b723309bca303447850699fb& 2024-05-14 at 18:06

s0re30

Cancel reply

Reply to Lina: