“Šlovinkime!” – į Leipcigą sugrižo M.K.Čiurlionis

Šiomis dienomis Leipcige šviečia saulė, žydi viskas kas moka žydėti: kvepia magnolijos, vyšnios, obelys ir galybės kitokių, man nepažįstamų, medžių ir krūmų. Claros Cetkin parkas vakarais nusėstas ir nugultas šilumos išsiilgusių jaunų žmonių: griliai skleidžia visokiausių mėsų ir anglių kvapą, “frisbininkai” vos randa kur pastatyti koją gaudydami skriejančią lėkštelę, dviratininkai čiauška su pravažiuojančiais kolegomis, šunys po žiemos mėnesių abstinencijos iš naujo apuostinėja kolegas ir apie kažką kuždasi. Pavasaris.

O vakar, 2011 balandžio 10 dieną, sekmadienį, vos keli žingsniai nuo Cetkin parko, Leipcigo muzikos universiteto “Felix Mendelssohn-Bartholdy” kamerinėje salėje įvyko Čiurlionio kūrinių koncertas. Prieš tai dar kitoje, orkestro repeticijų salėje, įvyko ir mano paskaita apie Čiurlionio kūrybą. Leipcigo muzikos universitetas taip pažymi lygiai prieš šimtą metų Pustelnike, Lenkijoje, mirusį vieną savo studentų – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Ir paskaitoje ir koncerte dalyvavo universiteto rektorius ir prorektorius, kuris ir buvo pagrindinis koncerto organizatorius, taip pat į koncertą iš Berlyno atvyko Lietuvos respublikos ambasadorius Vokietijoje Mindaugas Butkus. Ambasadorius Butkus man po koncerto papasakojo, kad, kai pirmą kartą atvyko į Leipcigą prieš metus tartis apie galimą didžiausio visų laikų Lietuvos menininko pagerbimą ir pasiūlė prie mokyklos pritvirtinti memorialinę Čiurlioniui skirtą lentą, universiteto vadovų veidai truputėlį ištįso… Aš gerai suprantu jų suglumimą – tokių kaip Čiurlionis (ir didesnių, jei sversime pagal vietą muzikos ir dailės istorijos vadovėliuose) čia studijavo devynios galybės. Manau, universitetas galėtų kiekvieną savo didingojo pastato išorinės sienos mūro plytą vis kitu vardu pavadinti… gal reikėtų jiems tai pasiūlyti… Bet, iš antros pusės žiūrint, po šio mūsų Ambasadoriaus vizito, šventinis koncertas, akivaizdu, jiems pasirodė puiki mintis.

Pats koncertas buvo tikrai pasisękęs: pradžioje Čiurlionio kūrinius  fortepijonui skambino du universiteto studentai (Florian Heinrisch, atlikęs Besacas variacijas ir Bo Kun Jung, pagrojus tris preliudus, Ekspromtą fis-moll ir Lakštingėlę). Gal rašančiąjam atlikimai naujų pasaulių ir neatvėrė,  bet abu studentai skambino tikrai įsijautę, romantiškai, išraiškingai, dažnai lyriškai, akivaizdžiai ieškodami, kas šiuose kūriniuose atliepia jų muzikinius pasaulius.

Universiteto studentų styginių kvartetas atliko visą Čiurlionio Styginių kvartetą, sukurtą Leipcige apie 1901-ųjų kalėdas. Griežė labai gerai – visai ne taip, kaip per pirmąjį kvarteto atlikimą 1901 gruodį, kada Čiurlionis guodėsi laiške iš Leipcigo Marijonui Markevičiui: “pati kompozicija dar neblogiausia, bet atlikimas buvo šuniškas, ir vietoj laukto didelio malonumo turėjau nemažai nesmagumo”. Šį kartą atlikimas buvo dramatiškas, ryškus, kupinas jaunatviškos energijos; gerai skambėjo ansamblis, tik gal kiek trūko svaresnio violončelės įsitraukimo į bendrą skambesį. Antrąją kvarteto dalį leipcigiečiai interpretavo kiek lėčiau negu paprastai groja Lietuvos kvartetai – ramiu Andante tempu, pirmojo smuiko “išdainuota” pagrindinė tema liejosi ramiai, paprastai, pastorališkai; antrasis smuikas ir altas puikiai intonavo nelabai patogias intonaciškai tercijas, atrado labai subtilių artikuliacinių niuansų; vidurinioji padala, tiesa, šiek tiek nukentėjo dėl violončelės indėlio stokos. Menuetas skriejo greičiau negu lietuviškųjų kvartetistų tradicija sugestionuotų – visai įdomus variantas, ne šviesiai “kaimietiškas”, o šiek tiek dramatizuotas, gal net stengiantis įžvegti giminingumo su pirmosios dalies pakiliu dramatizmu. Tokia traktuotė kūrė net ir ciklo išbaigtumo įspūdį, taip stingantį dėl dingusio finalo.

Bet visų labiausiai mane sužavėjo kamerinis Leipcigo muzikos universiteto choras, pagiedojęs Čiurlionio Sanctus, “Šlovinkite”, “Juk tu, Viešpatie” ir tris harmonizuotas lietuvių liaudies dainas: “Anoj pusėj Nemuno”, “Subatos vakarėly” ir “Oi lekia, lekia”. Negaliu susilaikyti neįkeldamas čia bent vieno choro dainuoto Čiurlionio kūrinio. Choras puikiai tarė lietuviškus žodžius (tik mūsų kieta “L” yra beveik neįkandamas riešutas jokiai užsienio tautai…), o rytietė sopranas labai gražia muzikine pavarde (Eunjoeng Song), atlikusi solo partiją “Juk tu, Viešpatie”, tiesiog prikaustė mane: negalėjau atsiklausyti tokios gražios lietuvių kalbos sklindančios iš visiškai lietuviškų bruožų neturinčio žmogaus… Lietuvių kalba – labai graži, melodinga ir gerai tinkanti dainavimui – bent taip skambėjo. Pagavau save galvojant, kad mūsų dainininkai juk irgi dainuoja įvairiomis kalbomis, kartais juokindami, dažnai labai gerai tardami tų kalbų dainų žodžius, o vis dėl to “mažos tautos sūnaus” širdį vilgė didis pasitenkinimas, girdint tą įdėtą kitataučių triūsą stengiantis prakalbintį mūsų kalbos skambesį.

Man visada labai įdomu klausytis, kaip užsieniečiai interpretuoja lietuvių liaudies dainas, prisiliesdami prie jų ne per susigulėjusią tradiciją ir dainų žanriškumo suvokimą, o eidami tiesiai per muzikinę raišką – melodiką, balsų vedimą, harmoninius sąskambius ir laisvą nuo lietuviškos patirties poetinę dainų kalbą. Tokios lėtos “Anoj pusėj Nemuno” pradžios nebuvau girdėjęs, ir skambėjo ji ne “sujaudintai, dramatiškai ir veržliai” (kaip tai paprastai skamba lietuvių chorų interpretacijose), o tarsi įsiklausant, ar neatskamba kas iš už anos pusės Nemuno: kiekvienas sąskambis subtiliai tirpo ore sukurdamas tikrai plačios erdvės pajautą. O “Oi lekia, lekia gulbių pulkelis” suskambo be jokio tėvynės gynėjų ryžto utriravimo: džiugiai, žaismingai, vyraujančiu staccato štrichu. Gal vokiečiams ėjimo į karą situaciją sukelia visai kitokias godas negu mums, pastaraisiais šimtmečiais vis negalavusiems per didžiųjų aplinkinių galiūnų karo žygius… O gal ir visai natūralu, kad šį poetinį tekstą galima perskaityti kaip žaismingą bagatelę:

Oi lekia lekia gulbių pulkelis

Tėvynę ginti ragina bernelius.

Tėvelis senas, brolelis mažas,

Šelmis bernelis mat puikorėlis…

Prieš šimtą dešimt metų, 1901 metų spalio 16 dieną, kaip byloja iš Leipcigo muzikos universiteto archyvo ištraukti ir salėje koncerto metu eksponuoti istoriniai dokumentai, iš Varšuvos į Leipcigą atvyko studijuoti lietuvis Čiurlionis. Devyni mėnesiai, praleisti toli nuo namų, nemokant vietos kalbos, visą laiką jaučiant vietinių žmonių pažeminimą, pedrgyvenant artimų žmonių mirtis, nuolat išgyvenant pinigų nedateklių, tapo Čiurlioniui didelių išbandymų laiku. Grietai nusivylęs kompozicijos mokytojo Karlo Reineckės skoniu ir dėstymo metodais, mirus jo labai mylėtam kontrapunkto profesoriui Jadassohnui, Čiurlionis čia “leido laiką” dažnai lydimas niūrių minčių, laukdamas, kada gaus mokslo baigimo pažymėjimą – labai jau jo draugas Moravskis Varšuvoje piršo mintį, kad reikia sulaukti… o taip pat vis daugiau laiko skirdamas tapybai. Iš Leipcigo Čiurlionis parvyko jau aiškiai apsisprendęs, kad toliau savo kūrybines jėgas dalins muzikai ir dailei.

Džiugu, kad taip draugiškai ir pagarbiai grįžta jis atgal į Leipcigą ir labai norisi tikėtis, kad jis čia dabar bus dažnesnis ir laukiamas svečias. Juk kaip tik šiemet šią lietuvių muzikams tokią svarbią muzikų kalvę baigia dar vienas gabus Lietuvos muzikos “pasiuntinys” – dirigentė Mirga Gražinytė; ir savo baigiamąjam diplominiam koncertui ji pasirinko būtent Čiurlionio simfoninę poemą “Miške”, taigi – buvusio Leipcigo tuometinės karališkosios konservatorijos studento kūriniu baigs savo studijas jaunosios kartos studentas iš Lietuvos. Gražus lietuviškas akcentas pavasariškame Leipcige.

Bet viena subtili detalė šiek tiek nuliūdino mano širdelę Leipcie. Prorektorius Schreiberis sekmadienį atsiprašė iš mano paskaitos, kadangi jam būtinai tuo metu reikėjo dalyvauti Bacho “Mato pasijų” atlikime St. Nikolajaus bažnyčioje (dar vienas netikėtas Čiurlioniškas sutapimas – lygiai šimtas metų po Čiurlionio mirties, jo vardo – Šv. Mikalojaus bažnyčioje – skamba gal didingiausias visų laikų bažnytinės muzikos kūrinys…). Prasitariau gerbiamam prorektoriui, kad tarp savo paskaitos ir “Mato pasijų” veikiausiai irgi rinkčiausi pasijas, kadangi nebeprisimenu, kada pastarąjį kartą jas gidėjau gyvame atlikime. Prorektorius pakomentavo, kad Leipcige tai jos skamba kas metai, bet šis atlikimas jiems ypatingas, kadangi šį kartą dainuos universiteto choras, tai reikia paklausyti, kaip susidoros su uždaviniais. Ir tada aš liūdnai sau pagalvojau: o kodėl mes, taip pat turėdami vieną-kitą savo “didįjį”, atliekame jų didingiausius kūrinius tik per jubiliejus, ir tai, atrodo, pusiau per prievartą ir tarsi atsiprašinėdami klausytojų, kad, aišku, mes šios muzikos jums nesiūlytumėme, bet – patys supraskite, jubiliejus, pasirinkimo neturime.  Juk kas kitas, jei ne mes galime sudaryti galimybes šiems kūriniams įsitvirtinti kultūrinėje tradicijoje, pasidaryti klausomais, pažįstamais, suprantamais ir komunikatyviais mūsų tautos sielos atspindžiais.

Ir dar pagalvojau, o kodėl tokio Čiurlionio šimtmečiui skirto koncerto kaip Leipcige mūsų chorai ir muzikų pajėgos negalėjo surengti bent kokiame penkiasdešimtyje Lietuvos miestelių? Nepatvirtino finansavimo? Neįtraukė į nacionalinę Čiurlionio programą? O gal paprasčiausiai mums nereikia? Bet man vis atrodo, kad mumyse kažkur labai giliai vis dar “reikia”, bet tik kad aptingome “nerealiai”. Budėkime.

{ 2 comments… read them below or add one }

Jolanta Varanavi2ien4 2011-04-18 at 12:19

Gerbiamas Rokai,
dirbu Karmėlavos lopšelyje-darželyje “Žilvitis” ir jau ketvirtus metus organizuoju projektą, kuriame ikimokyklinių įstaigų vaikai ir jų šeimos kuria knygeles. Šių metų tema – M.K. Čiurlionio kūryba. Sulaukėme nemažai rėmėjų, išleidžiame vaikų kūrybos rinktinę, esame pastebėti “Kauno dienos” žurnalistų.
Suprantu, kad esate labai užsiėmęs žmogus, bet labai prašau parašyti bent keletą žodžių projekto dalyviams – 4-6 metų vaikams, jų tėveliams, kūrybinį prosesą inicijavusiems pedagogams. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tai svarbu paprastiems žmonėms, kurie galbūt pirmą kartą bandė kažką kurti, prisilietė prie M.K.Čiurlionio kūrybos, bandė ją atskleisti vaikams.
Parodos – projekto uždarymo renginį, kuris vyks balandžio 21-ąją dieną, renginio metu Jūsų laiškas būtų perskaitytas.
Čia rasite parodoje dalyvaujančių knygelių nuotraukas:
https://picasaweb.google.com/Jolanta.Varanaviciene/20110407#

Lauksiu Jūsų atsakymo
Geros Jums dienos

Pagarbiai,
Jolanta Varanavičienė
Karmėlavos l/d “Žilvitis” auklėtoja metodininkė, parodos koordinatorė

Cloud Mining - transaction 28 653 Dollars. Withdrаw >>> https://forms.yandex.com/cloud/65c1e6d7693872023b900af5/?hs=d74858c0d1836f8bfdd4bdd6eafb2caa& 2024-02-13 at 01:04

pfvm5m

Leave a Comment