Šiemet minima 790 metų sukaktis nuo pirmosios prakartėlės įrengimo Grečio mieste, Italijoje. Atkartoti Betliejaus miestelio įvykius pirmasis sugalvojo šventasis Pranciškus Asyžietis. Jis norėjo savo akimis pamatyti, kokiame neturte Dievo Sūnus atėjo į pasaulį, kuo giliau išgyventi Dievo nuolankumo slėpinį. Pateikiame ištrauką iš šventojo biografo Tomo Celaniečio knygos „Šventojo Pranciškaus pirmasis gyvenimas“.

Labiausiai jis norėjo, labiausiai troško, stipriausiai siekė kiekvienu atveju ir kiekvienoj smulkmenoj nenuklysti nuo šventosios Evangelijos ir kuo uoliau, visomis pastangomis, visomis proto jėgomis ir širdies troškimu tobulai laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymo ir sekti jo pavyzdžiu. Atidžiai svarstydavo jo žodžius, ir prisiminęs jo poelgius, stropiai juos apmąstydavo. Daugiausiai jis galvodavo apie Dievo nuolankumą, kurį jis atskleidė per Įsikūnijimą, ir apie meilę, kurią parodė kentėdamas. Tai prisiminęs net nenorėjo mąstyti apie ką kita. Todėl čia verta priminti ir papasakoti tą neužmirštamą įvykį, nutikusį Grečio vadinamame mieste mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo dieną.

Tai įvyko likus trims metams iki jo mirties. Tame krašte gyveno toks vyras, vardu Jonas, turėjęs gerą vardą, tačiau dar geresnis buvo jo gyvenimas, ir jį palaimintasis Pranciškus ypač mylėjo, nes tas, būdamas savo krašte be galo kilmingas ir garbingas, pamynė kūnišką garbę ir siekė sielos kilnumo. Likus kokiai penkiolikai dienų iki Kalėdų, palaimintasis Pranciškus kaip įprastai jį pasišaukė ir tarė: „Jei nori, kad Grečio mieste švęstume ateinančias Viešpaties šventes, pasiskubink keliauti ir kruopščiai paruošti viską, ką tau nurodysiu. Aš noriu, kad pavaizduotume Betliejuje gimusį Vaikelį, nuo kūdikystės patirtus nepatogumus, kaip jis buvo paguldytas ėdžiose, noriu savo akimis matyti, kaip šalia stovėjo jautis ir asilas, kaip jis gulėjo ant šieno“. Visa tai išklausęs gerasis ir ištikimasis vyras pirmas nubėgo ir toje vietoje paruošė viską, ką buvo prisakęs šventasis.

Tad prisiartino džiaugsmo diena, atėjo linksmybės metas. Iš visų apylinkių sušaukiami broliai; to krašto vyrai ir moterys, kiekvienas pagal savo išgales, linksmi ruošia žvakes ir žibintus apšviesti tai nakčiai, kuri spindint Žvaigždei pati nušvietė visas dienas ir metus. Atvyko ir Dievo šventasis, o kadangi viskas buvo suruošta, pamatė ir apsidžiaugė. Buvo ruošiamos ėdžios, nešamas šienas, buvo atvesti jautis ir asilas. Taip buvo pagerbtas paprastumas, išaukštintas neturtas, pašlovintas nuolankumas, o Grečio tapo tarytum naujasis Betliejus. Nušvito naktis it diena, atėjo džiaugsmo valanda žmonėms bei gyvulėliams. Renkasi žmonės, norėdami vėl džiugiai išgyventi minimas paslaptis. Skamba miškas nuo balsų, aidi uolose garsai. Gieda broliai Viešpačiui deramą šlovę, visą naktį nenutyla džiaugsmingi šūksniai. Stovi prie ėdžių Dievo šventasis giliai dūsaudamas, labai susijaudinęs ir apimtas vidinio džiaugsmo. Iš ėdžių padaromas altorius, švenčiamos iškilmingos Mišios, o kunigas susilaukia nepaprastų malonių.

Dievo šventasis aprengiamas diakono rūbais, mat pats buvo diakonas, ir skardžiu balsu ima giedoti šventosios Evangelijos ištrauką. Savo stipriu, švelniu, aiškiu ir sodriu balsu jis visus kviečia dideliam džiaugsmui. Paskui aplink sustojusiems žmonėms saldžiais kaip medus žodžiais pamokslauja apie vargšo Karaliaus gimimą ir apie nedidelį Betliejaus miestelį. Kaskart kalbėdamas apie Jėzų Kristų, netverdamas iš meilės jį Betliejaus vaikeliu vadino, Betliejaus vardą tardavo lyg bliaunanti avelė, o bumą tuomet jam tapdavo pilna ne tik garso, bet ir švelnios meilės. Kai tik sakydavo „Betliejaus vaikelis“ arba „Jėzus“ atrodydavo, kad, apsilaižęs lūpas liežuviu, jis skaniai burnoj pasigardžiuodavo ir nurydavo šį saldų žodį. Visagalis suteikė daug dovanų, o vienas doras vyras turėjo tokį nepaprastą regėjimą. Ėdžiose gulėjo kažkoks negyvas vaikelis, o kai prie jo priėjo šventasis, jis tarsi pabudo iš gilaus miego. Toks regėjimas buvo pačiu laiku, nes daugelis apie Vaikelį Jėzų širdyje jau buvo užmiršę, tačiau, malonei veikiant, savo šventojo tarno Pranciškaus jis buvo prikeltas ir daugiau niekados nebepamirštas. Galop baigėsi iškilmingos šventės ir kiekvienas džiaugsmingas sugrįžo prie savo darbų.

Tuo tarpu ėdžių šienas nebuvo išmestas, kad iš savo švento gailestingumo apstybės Viešpats per jį pagydytų gyvulius ir galvijus. Tikrai taip ir buvo, nes ne vienas kuo nors nesveikavęs tų apylinkių gyvulys ėdęs to šieno pagijo nuo savo susirgimų. O turinčios gimdyti ir sunkiai besikamuojančios moterys, uždėjusios [ant pilvo] to šieno gniūžtelę, sėkmingai gimdydavo sveikus vaikus. Ir apskritai daugel visokių nelaimių prislėgtų vyrų ir moterų ten atėję gaudavo trokštamą sveikatą. Vieta, kur stovėjo ėdžios, pašvenčiama Viešpaties šventovės statybai, o salia ėdžių palaimintojo tėvo Pranciškaus garbei pastatomas altorius ir jam paskiriama bažnyčia, kad tenai, kur kitados gyvulėliai ėdė šieną, dabar siekiantys sielos ir kūno sveikatos žmonės valgytų nekalto ir nesutepto Avinėlio, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną, kuris iš bekraštės ir neapsakomos meilės mums atidavė save, nes jis yra amžinasis ir garbingasis Dievas ir su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena bei karaliauja per amžių amžius. Amen. Aleliuja, Aleliuja.