Ruduo sukasi, byra Čiurlioniškos natos…

Vos užvakar grįžome iš Airijos. Įsimylėjau truputį tą šalį, ypač Corką (airiškai miestas vadinasi Corcaith). Dėl žmonių, dėl nuotaikos. Yra ir viena specifinė priežąstis: Cork School of music. Tikra XXI amžiaus mokykla. Ir  architektūra, ir technologijomis, ir filosofija, ir dvasia. Tris dienas ten jaučiausi pilnai namie: bendraudamas su kolegomis, vesdamas seminarus, tiesiog gerdamas atmosferą. Pastatyta 2005 metais, pasinaudojant Corko Europos kultūros sostinės statusu (ar ne puikus būdas palikti ženklą?), ši mokykla yra pilnai aprūpinta naujausia kompiuterine technika (kiekvienoje patalpoje Mac kompiuteris ir garso įrašo bei atkūrimo sistemos…), instrumentais (60 naujutėlaičių Steinway B fortepijonų!), moderniai įrengtos puikios akustikos modernios dvi koncertinės salės, nuostabiai jaukiai suformuota erdvė. Mokykla – tarsi vizija, kad viskas šiame pasaulyje yra įmanoma, jei žmonės vadovaujasi gera valia ir sutarimu.

Mūsų atliktą “Čiurlionio pasaulį” airiai ir vietos lietuviai sutiko atviromis širdimis, pilnomis salėmis ir labai entuziastingais vertinimais. Suprantu ten liekančius tautiečius: airių geranoriškumas ir atvirumas atvykėliams yra išskirtinis. Regis, kiekvienas emigrantas ten gali jaustis savu, supratu. Daugelį metų patys airiai buvo viena labiausiai emigravusių tautų, todėl, prasidėjus imigracijai jie buvo sutrikę: kaip čia taip atsitinka, kad į mūsų “Dievo pamirštą užkampį” plūsta atvykėliai laimės ieškoti… Žiūrėjo į juos su nuostaba… Pasirodo – patys sukūrė kažką, ko kiti troško pasisemti. Šalis savo gamta ir dydžiu labai jauki – Lietuvos mastelis, ko dar norėti?…

Didelė padėka ir ambasadai, atliekančiai tokį svarbų lietuviškos kultūros sklaidos, ypač šalyse, kuriose tokios gausios mūsų emigrantų kolonijos, darbą. Jos surengta Čiurlioniui skirta paroda – puikus žingsnis. Pagalba mūsų siekiams Airijoje pristatytį Čiurlionį, atrodo, irgi buvo labai vaisinga, jei tikėti tais šiltais atsiliepimais po koncertų. Nusifotografavome po koncerto Corko muzikos mokykloje su koncerte apsilankiusiais lietuviais ir ambasadoriais. Kvietė būtinai vėl atvykti – jei tik bus galimybė tikrai taip ir padarysime: kiek suprantame, tokie kultūriniai susitikimai bent šiek tiek juos priartina prie Lietuvos, pakursto tą negęstančią ilgesio židinėlį.

O jau šiandien Druskininkuose – spalvos ir oras toks nuostabus, kad norisi tik ten šiuo metu ir būti – su Kauno dramos teatro aktoriais pristatėme programą “Aną vasarą…”. Čiurlionio muzika; Kymantaitės-Čiurlionienės žodžiai. Dviejų didžių genijų meilės istorija. Manau, nei vienas buvęs salėje negalėjo likti abejingas. Antrą kartą rodėme programą, dar laukia rašytojų klubas Vilniuje, veikiausiai lapkričio mėnesio viduryje, ir vėl pajutau, kad šią programą reikia parodyti. Reikia pamatyti, reikia išgyventi. Lapkričio mėnesį užsukite į rašytojų klubą.

{ 1 comment… read it below or add one }

To 2017-03-20 at 15:35

Puikūs įrašai – tęskit ir toliau!

Cancel reply

Reply to To: