Išaušo nauji metai. Aš dar vis “gyvenu” su Čiurlionio įrašais, todėl šis mano internetinis langas ir toliau retai naujienomis nušvinta. Jau visi kūriniai įrašyti, jau visos sesijos ir perklausytos, ir atrinkti naudotini variantai, persiųsta viskas mielam bičiuliui Giedriui. Dabar jau jis sėdi naktimis ir tęsia darbą, parsiunčia man sumontuotus variantus. Tada aš ir Sonata klausomės, tariamės, jei kas ne taip atrodo – vėl persiunčiame taisytinus variantus… Šiandien atrodo, kad procesas- begalinis, bet vis tiek baigsis, ir turės būti pabaigtas pakankamai greitai. Dar ir prie tekstų ir prie dizaino-maketavimo prisiliečiu. Žodžiu – pilnos rankos ir galva Čiurlionio.

Gruodžio mėnesį turėjau progą apsilankyti Milane ir pamačiau, kaip nuostabiai išeksponuota Karališkuose rūmuose Čiurlionio darbų paroda – mano akimis taip gerai dar niekada užsienyje nebuvo pristatyta Čiurlionio kūryba. Ir taip plačiai: čia viskas įtrauka – ir tapyba, ir eskizai, ir grafika, ir knyginė grafika, ir fotografija, o puikiai išleistame kataloge, greta išsamių menotyrininkų straipsnių apie Čiurlionio meną, jo gyvenimą, kultūrinę aplinką, Lietuvos istorinę situaciją, taip pat  yra išversta apie šešiasdešimt laiškų, kurie jį įsimintinai pristato ir kaip žmogų-asmenybę. Prie katalogo taip pat įrašyta ir kompaktinė plokštelė – puikiai jauno įtalų pianisto ir kompozitoriaus Orazio Sciortino įgrota Čiurlionio ir jo amžininkų fortepijoninių kūrinių programa. Žemai lenkiu galvą prieš Dr. Ievą Gaižutytę – dar vis iki sausio 18 dienos Lietuvos kultūros atašė Italijoje, kurios pastangos ir DIDELĖ širdis spindi visuose parodos aspektuose. Negaliu nepaminėti ir ten taip pat Dr. Ievos Gaižutytės pastangomis surengtos Čiurlioniados kurios metu apie 10000 nedidukų italų susipažins su Čiurlionio menu. Ką ir bekalbėti, iki vasario 14 dienos UNESCO paskelbti Čiurlionio metai gražiai švytės Milane.

Paskui, kadangi Lietuvoje beveik į visus klausimus atsakome “pinigų nėrą”, susivyniosime žaisliukus ir važiuosime atgalios į Lietuvą su savo paveikslais. O kaip būtų gražu, jei iš Milano – Italijos kultūros sostinės, paroda būtų pergabenta į Romą, “Amžinąjį miestą”, politinį Italijos centrą, ir balandžio mėnesio 10 dieną, lygiai Čiurlionio 100-ųjų mirties metinių proga, Romoje būtų surengta nedidelė konferencija, ar koncetas… Bet, veikiausiai, čia tik svajonės – juk “pinigų nėra”. Kaip dažnai šiuo atsakymu mes pridengiame savo beidėjiškumą, neryžtingumą, fantazijos ir išradingumo stoką, bevališkumą ar tiesiog vidinį apkerpėjimą, ar nenorą iš viso krutėti, po truputį marindami savo sielas. Gaila.

Prieš pat naujuosius “Kauno dienos” žurnalistė uždavė man kelis klausimus apie Čiurlionio metinių minėjimą Lietuvoje – pasakiau, ką galvoju… Bet dabar galvoju, o kodėl turėtų būti kitaip? Lietuvoje juk šie metai nėra paskelbti Čiurlionio metais. Mes 2011-tuosius kartu su Lenkija paskelbėme “Czeslowo Miłoszo metais”. Suprantu siekį stiprinti partnerystę ir draugystę tarp Lietuvos ir Lenkijos, bet ar Čiurlionis, dvyliką metų pragyvęnęs Varšuvoje, ten palikęs tokį gilų kultūrinį pėdsaką, nebuvo taip pat vertas menininkas dviejų tautų partnerystės ir gerų santykių skatinimui? Su liūdesiu galvoju – kaip gražu būtų buvę “Miłoszo ir Čiurlionio metai”. Na, bet “yra kaip yra”.Visiems gerų metų.