Straipsnis spausdintas “Muzikos barai” 2005

Neretai, pristatydamas daugialypią Čiurlionio kūrybą užsienio klausytojams, kalbėdamas apie Čiurlionio vietą Lietuvos kultūros istorijoje, daug nesvarstydamas pasaukau: „Čiurlionio įtakos šiandienos Lietuvos kultūros istorijai neįmanoma pervertinti“. Po vieno tokių koncertų ši pasakyta frazė dar kūrį laiką rezonavo viduje, nors jai pateisinimo ieškoti tarsi ir nebuvo didelio pagrindo, nedėtinga išvardinti pakankamai gausius akivaizdžius Čiurlioniui skirtus kūrybinius fenomenus: tapytojus, ieškojusius galimybių artėti link Čiurlionio vaizdinių pasaulių, skulptūras artimas savo estetika Čiurlionio platiskai, bei liaudies menininkus, stačiusius stogastulpius Čiurlionio keliui, poetus (Salomėja Nėris, Janina Degutyte, Juozs Nekrošius, Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas) rašiusius eiles įkvėptas Čiurlionio paveikslų, kompozitorius (Barkauskas, Montvila, Kuprevičius, Kutavičius, Švedas), sukūrusius ne po vieną kūrinį skirtą Čiurlioniui (trys V. Barkausko „Legendos apie Čiurlionį“, V. Švedas kantata „Čiurlionis“, V. Bartulis „Hommage a Čiurlionis“), ar kūrinius, pavadinimais apeliuojančius į Čiurlionio paveikslus (V. Montvila „Aukuro“ sonata, J. Juozapaitis„ Simfonija „Rex“, M. Urbaitis „Ramybė“).

Vienok, žingeidumas nugalėjo. Todėl šią vasarą, artėjant 130 Čiurlionio jubiliejui, nutariau bent apgraibomis prisiliesti prie vieno šiandieninės kultūros baro, ir išsiaiškinti, kokia „reali“ Čiurlionio pavedo įtaka šiandienos Lietuvos kompozitorių kūryboje. Trumpos anketos ir muzikos informacijos centro duomenų bazės bei nuostabių ten dirbančių muzikologų Daivos Parulskienės ir Lino Paulauskio pagalba surinkta informacija išryškino Čiurlionio paveldo įtakos apmatus. Surinktų kūrinių skaičius, turiu prisipažinti, gausumu gerokai pranoko mano vaizduotę, o Čiurlionio kūrybos aspektai, labiausiai įtakojantys šiandienos Lietuvos kompozitorius, tuo pat metu ir patvirtino išankstinį mano įsivaizdavimą, ir atvėrė labai plačias, kai kurias nė nenujaustas, Čiurlionio paveldo refleksijos galimybes.

Reikia taip pat pripažinti, kad toli gražu ne visi „Čiurlioniškoje refleksijoje“  gimę kūriniai, patekę į straipsnio pabaigoje spausdinamą sarašą, turėtu būti laikytini gimę tiesioginėje sąsajoje su Čiurlionio kūryba: dalis kūrinių buvo kurta tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso iniciatyva ar užsakymu, (kai kuriose anketose ir žodiniuose interviu autoriai pripažino, kad šių užsakymų kūriniai kartais labiau orientuoti į pianistų konkurso techninius reikalavimus, arba čia tiesiog panaudoti kūriniai, jau parašyti prieš užsakymą). Taip pat reikia pripažinti, kad neteisinga būtų manyti, jog daugelis šių kūrinių buvo parašyta spontaniška kompozitorių iniciatyva: kūrinių gausumas sutampantis su vienu ar kitu Čiurlionio jubiliejumi (labiausiai tai liečia 100-metį bei  125-metį), akivaizdžiai byloja apie kompozitorių sąjungos, arba kurios nors kitos institucijos proginius užsakymus, ar konkursus.

Tačiau, žvelgiant iš antros pusės, taip pat negalima nepaminėti, kad, kadangi buvo klausiama apie tiesiogines refleksijas, ne vienas autorius anketoje prisipažino, kad visa jo/jos kūryba yra dėl vienokių ar kitokių priežąsčių yra įtakota M.K.Čiurlionio. Šiuo atžvilgiu, atrodytų, kad labiausiai bendro pobūdžio Čiurlionio įtaka šiandienos autoriams juntama per jo straipsnyje „Apie muziką“ išdėstytas mintis, išskiriančias lietuvių liaudies dainų vertę ir kviečiančios ateities kartų lietuvių kompozitorius atkreipti į jas dėmesį: „Čiurlionio įtaka reiškiasi, greičiausiai,  per „slaptąjį folklorizmą“, kai kompozitoriaus sukurtos intonacijos norom nenorom gimsta iš jau turimo savo atmintyje intonacinio bagažo arba iš sąmoningai pasirenkamų liaudies muzikos intonacijų ir nebūtinai „makro“, t.y. cituojant ištisus struktūrinius darinius, bet ir iš „mikro“, renkantis tik kelių garsų charakteringus žingsnius.“ (A. Lapinskas)[i] Iš konkretesnių muzikos kalbos elementų, įtakojusių visą kūrybą, daugiausiai atsakiusiųjų kompozitorių paminėjo Čiurlionio muzikoje pasitaikantį ostinatiškumą, polifoniškumą, tapybiškumą, išvestines dermes bei bimelodizmą.  Geriausiai šias bendro pobūdžio Čiurlionio įtakas šiandienos Lietuvos kompozitoriams, veikiausiai susumuoja savo atsakyme Raminta Šerkšnytė :„Čiurlionį aš ypatingai mėgstu -ir kaip dailininką, ir kaip kompozitorių, nors visgi mano kūriniuose tiesioginių jo muzikos refleksijų nėra. Galbūt kartais bendra kūrinių (pvz -“Fantazija” fortepijonui (1997), “Pasakalija” fortepijonui (1995), “Aisbergo” simfonija (2000) nuotaika gali buti artima Čiurlionio kūrinių dvasiai, o iš techninio taško žiūrint -mėgstu ostinatinius motyvus bei polifonines faktūras (kurios taip būdingos Čiurlionio muzikai), taip pat kai kurias jo dažnai naudojamas dermes (pavyzdžiui tono -pustonio; chromatines)“. Visi šie kūriniai į sarašą vis dėl to nebuvo įtraukti, siekiant apsiriboti vien pačių autorių nurodytais konkrečiai Čiurlionio refleksijoje atsiradusiais kūriniais, arba kūriniais kūrių pavadinimai akivaizdžiai byloja apie M.K. Čiurlionio įtaką.

Čiurlionis-kompozitorius visų pirma yra fortepijoninės ir simfoninės muzikos autorius, todėl nenuostabu, kad pažvelgus į kūrinių sąrašą, krenta į akis, jog beveik trečdalis kūrinių (26 skirti fortepijonui), o ketvirtis (20 kūrinių)  –  stambios sudėties kūrinių simfoniniam orkestrui, orkestrui ir chorui arba styginių orkestrui bei chorui su instrumentalistais bei solistais. Gal šiek tiek keista, kad, nors vienas populiariausių tarptautiniu mąstu Čiurlionio kūrinys yra styginių kvartetas, tačiau kūriniai kameriniams ansambliams šiame sąraše prasideda tik 1998 metais, Šarūno Nako kūriniu „Kvailių laivas“ trims trimitams ir trims triūboms. Rašydamas apie kūrinio atsiradimo aplinkybes, kompozitorius pastebi, kad „ pjesėje naudojami nedeformuoti Čiurlionio muzikos implantai – iš simfoninės poemos „Miške“ ir įvairių fortepijoninių preliudų, pakaitomis su šiurkštaus skambėjimo, disonuojančiais ir kiek sutartiniškais mano paties epizodais.  Absurdiškas, gana vaiduokliškas labai skirtingų muzikų susidūrimas „ne vietoje ir ne laiku“. Kūrinys ironizuoja perdėm tiesmuką Čiurlionio muzikos citavimo ir negrabaus idėjų eksploatavimo tradiciją, tokią gają lietuvių muzikoje pastaraisiais dešimtmečiais.“ Šiame sąraše esantys kūriniai, vienok, neatskleidžia tiesmuko Čiurlionio muzikos citavimo. Netgi priešingai, iki 1998 kompozitoriai išskirtinai retai cituoja Čiurlionio kūrinius: tik keturiuose kūriniuose, neskaičiuojant Klaipėdos kompozitorių 1995 metais parašytų simfoninių varaicijų Čiurlionio preliudo VL 188 (Op.7 N.4), sukurtuose iki 1998 metų yra panaudotos Čiurlionio kūrinių citatos. Tai Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“, pagrįstos Čiurlionio harmonizuota lietuvių liaudies daina „Beauštanti aušrelė“ (1974), Giedriaus Kuprevičiaus „Pasaulio sutvėrimas XX amžiaus pabaigai“ (1998) kuriame , pasak kompozitoriaus „tik „Faunos“ dalyje yra nedrąsi citata iš „Miško“ pradžios“, Vidmanto Bartulio „Hommage a Čiurlionis“ Sintez, saksofonas            (1995), bei žaismingame Lino Paulauskio kūrinėlyje, „Ar būna pasaulyje taip“ (1996) Sigito Gedos žodžiais, kuriame istoriškai pirmą kartą taip „postmodernistiškai“ suausti du Čiurlionio preliudai: VL 188 ir VL 338. Ši „postmodernistiško montavimo“ ir citavimo tradicija žymiai akivaizdesnė jau po Šarūno Nako kūrinio. 2000 metais parašytuose dešimtyje fotepijoninių kvintetų, sukurtuose kompozitorių sąjungos ir Amerikos lietuvių meno draugijos skelbto konkurso išdavoje, atrandame nemaža citatų: tai ir Mindaugo Urbaičio „Ramybė“, ištisai sukonstruota iš Čiurlionio citatų, ir Remigijaus Merkelio „MiKonst“, kur kulminacijoje naudojami Čiurlionio preliudo ir noktiurno citatos, ir kvarteto bei abiejų Čiurlionio simfoninių poemų citatos Jūratės Baltramiejūnaitės „Girelėje“,  du preliudai cituajami ir Eglės Sausanavičiūtės „Aukure“.

Kūrinių chorui sąraše nedaug – vos šeši, tačiau jie labai akivaizdžiai iliustruoja šiandienos kompozitorių išradingumą, reflektuojant Čiurlionio palikimą. Štai vienas pirmųjų istoriškai sąrašo kūrinių, jono Nabažo „Šaulys“(1961) – tai grįžimas prie Čiurlionio per Salomėjos Nėries žodžio prizmę, Ryčio Mažulio kūrinys keturiems lygiems balsams „Ramybė“ (1992) – sukurtas  lotynišku Vergilijaus tekstu, pasak autoriaus, „yra gal kiek metaforiškai, savo nuotaika ir dvasia susiję su to paties pavadinimo paveikslu“,  kai tuo tarpu viename savo choriniame kūrinyje, „Ta ta to“(2003) chorui, Maironio ir liaudies žodžiais, Nijolė Sinkevičiūtė trečiojoje padaloje naudoja Čiurlionio harmonizuotą liaudies dainą „Ant kalno gluosnys“ ir dvi tos pačios dainos variacijas.

Be jau minėtų autorių tekstų, kompozitoriai savo kūriniuose taip pat naudojo ir kitų poetų anksčiau sukurtus „čiurlioniškus“ tekstus (Audronė Žigaitytė-Nekrošienė „Druskininku pasaka“(1985) Juozo Nekrošiaus žodžiais), o kai kuriais atvejais poetai sukurdavo tekstus specialiai rašomiems opusams (Vladas Švedas „M. K. Ciurlionis“ simfonija Nr.2 (1974), žodžiai Janinos Degutytės; ar Teisutis Makačinas “Saulės poema”            (1975) žodžiai Marcelijaus Martinaičio).

Paties Čiurlionio tekstai – taip pat naudojami konpozitorių kūriniuose, tiesa, jie vėliausiai pastebėti refleksijai iš Čiurlionio kūrybos sferų. Pirmasis istoriškai kūrinys M.K.Čiurlionio tekstais – tai Vytauto Jurgučio „Čiurlionio užrašai“(1974) sopranui ir fortepijonui. Paskui Čiurlionio tekstus savo kūryboje taip pat naudojo Vytautas Montvila kantatoje „Čiurlionis“ (1975) bei Vytautas Barkauskas naujausiame savo jau aštuntajme čiurlioniškame opuse „Vasara, Druskininkai, 2005“. 2000 metais sukurtas Nomedos Valančiūtės „Sodas“ styginių orkestrui yra įkvėptas Čiurlionio laiškų. Kūrinio pradžioje įrašyta citata iš Čiurlionio laiško Sofijai: „…visi medžiai uždegė žvakides ir sietynus…“

Kaip ir pasauliniame kontekste, taip ir tarp Lietuvos kompozitorių, didžiausia Čiurlinio įtaka pastebima per jo paveikslus. Virš trisdešimt skirtingų pavadinimų paveikslų ir eskizų pavadinimai minimi kompozitorių anketose, arba sutinkami jų kūrinių pavadinimuose. Pirmasis šioje šviesoje gimęs kūrinys tai Vlado Švedo trys fortepijoninės poemos „Miškas“ „Tvanas“ ir „Laidotuvės“, sukurtos 1960 metais, beje, atrodo, pirmasis Čiurlionio refleksijos pavyzdys Lietuvos muzikoje. Dažnai ir vėliau kompozitorių kūrinius įtakoja konkretūs paveikslai: taip suformuoti Algirdo Bružo  dvylikos fortepijoninių miniatiūrų ciklas “Čiurlionio šviesa” (1989),  bei Anatolijaus Šenderovo dešimties fortepijoninių miniatiūrų ciklas „M.K.Čiurlionio eskizai“ (1994).Vytauto Germanavičiaus fortepijoniniam kvintetui (2000) inspiraciją davė M.K. Čiurlionio paveikslas “Piramidžių Sonata”. Kūrinyje, paraleliai Čiurlionio tapybinei sonatai, „panaudotos dvi busenos, du epizodai – adagio ir scherzo; ramybes, meditacinis ir greitas aritminis“. Čiurlionio tapytų sonatų struktūrą seka ir dvi fortepijoninės sonatos: Giedriaus Kprevičiaus „Žalčio sonata“ (1968) ir Leono Povilaičio „Pavasario sonata“ (1972). Septynios Broniaus Kutavičiaus kūrinio „Ad Patres“ (1976) dalys taip pat atkartoja septynias Čiurlionio „Laidotuvių simfonijos“ ciklo padalas. Dvidešimčia metų vėliau gimusioje Giedriaus Kuprevičiaus audiovizualinėje oratorijoje „Pasaulio sutvėrimas XX Amžiaus Pabaigai“,  „ kompiuterinės animacijos dėka pavyko „išjudinti“ Čiurlionio ciklo paveikslus“.

Tačiau ir tapybos įtaka įvairių kompozitorių kūrybą persmelkia ir kitokiais, bendresnio pobūdžio aspektais. Šie kūriniai įtakote ne konkrečių paveikslų, o labiau juose slypinčių interpretacijos galimybių, kaip pavyzdžiui Audronės Žigaitytės-Nekrošienės „Jūros eiudai“ (1986). Vytautą Barkauską „labiausiai imponuoja Čiurlionio erdvės pjūtis […] , savotiška, lyg kosminė sintezė, bei Čiurlionio paveikslų daugiasluoksniškumas“, radęs atgarsį visoje kompozitoriaus kūryboje, gausioje čiurlioniškomis refleksijomis, nors čia tik vienas kūrinys pagrįstas konkrečiu paveikslu: „Karalaitės kelionė. Pasaka“. O Loretai Narvilaitei kūrinyje “Atviras miestas” (1996) M.K.Čiurlionio fortepijoninio preliudo op. 7 Nr. 4 tema tampa pretekstu tapybinei refleksijai: ji “išskaidoma keleto garsų segmentais, kurie besikartodami brėžia jau išdidintą pirminės melodijos kreivę. Iš skirtingo intensyvumo orkestrinių spalvų “blokų”, pagrįstų segmentų kartojimu, kuriama “architektūrinė” forma, kryptingai, nors ir su pertrūkiais, kylanti emocinės kulminacijos link. Lyg M.K.Čiurlionio pasakiškų miestų vizijos – link bokštų ir žiburių akcentų.” Kitų kompozitorių kūryboje taip pat randasi asociatyvinių sąsajų ne tiek su konkrečiais paveikslais, bet su Čiurlionio daile ir joje slypinčiomis idėjomis: Felikso Bajoro „Saulės takas“ (2000) – „tai aliuzija į Druskininkų Saulės taką  ir  į  saulėtą  taką  kaip viziją, idėją, mūsų ateitį. Šio  kūrinio muzika  taip pat stengiausi  atspindėti  ir MKČ  dailės kūrybą.” Osvaldo Balakausko „Kalnų sonatos“ (1975) gimimą inspiravo mintis, kad “Čiurlionio kūryboje yra įvairios tapybinės sonatos, o tuo tarpu „Kalnų sonatos“ nėra. Mano kūrinio idėja – tai tarsi dar viena, jau muzikinė galimybė, be kokių nors citatų ar struktūrinių-kalbos sąsajų.“

Kitos Čiurlionio plėtotos kūrybinės idėjos, pavyzdžiui polinkis į kirptogramas, taip pat randa atšvaitus šiandienos Lietuvos kompozitorių kūryboje: Remigijaus Merkelio „Mi Konst“ (2000) žaidžia Čiurlionio vardų trumpinio muzikine interpretacija (nuolat besikartojančia „mi“ nata), o Jūratė Baltramiejūnaitė „Girelėje“ (2000) panaudojo Čiurlionio gimimo ir mirties datų „kriptogramą, kuri užšifruota šio kūrinio II ir III dalies teminės medžiagos intervalikoje, pvz., vienetas atitinka primą, devyni – noną, du – sekundą ir pan.“

Čiurlionio asmenybės bruožus, jo dvasios savybes savo atsakymuose kaip pasaulėjautinę įtaką paminėjo ne vienas kompozitorius. Konkretūs su Čiurlionio asmenybe susiję istoriniai atspindžiai geriausiai matomi, veikiausiai, Vytauto Barkausko trijose „Legendose apie Čiurlionį“, apie kurias autorius byloja: „Čiurlionis man yra tam tikra prasme legendinis, graži mūsų praeities asmenybė. Jo meninis pasaulis – kartu ir realus, ir nerealus, pasakiškas, neatskleistas iki galo, legendinis“. Muzikologė Svetlana Barkauskienė rašo, kad „Barkausko legendos – tai ne Čiurlionio paveikslų iliustracija, ir ne Čiurlionio mzikinių idėjų plėtojimas, o perteikimas Čiurlionio žmogaus ir menininko esminių bruožų, jo romantinių siekių tragizmo.“

Vytauto Montvilos kūrybą (joje net septyni kūriniai pažymėti Čiurlionio ženklu) komentavusi pianistė Milda Lapėnaitė, minėjo, kad kompozitoriui „buvo labai artimas Čiurlionio jautrumas gamtai, panteistinis pasaulėvaizdis. Todėl tiek daug jo kūryboje gamtos inspiruotų kūrinių (“Aušros sonata”, “Bokštų sonata”, pan). Vos baigęs kompozicijos studijas, kompozitorius sukūrė fortepijoninių miniatiūrų ciklą “Gamtos lyrika” (1965), įkvėptą Čiurlionio paveikslų. Kitais metais gimė 4 dainų ciklas Salomėjos Neries žodžiais, įkvėptais MKČ paveikslų.”

Nors Antano Kučinsko diptike “Čiurlionio jūra”, “Čiurlionio miškas” (2004) naudojama vien Čiurlionio muzika, čia „reflektuojama ne tiek muzika, o daugiau pačio Čiurlionio-klasiko, didžiųjų kūrėjų epochos pabaigos konceptas. Tai savotiška “bambagyslės”  tarp jo ir dabarties kūrėju nutraukimo akcija. Pirma dalis “Čiurlionio Jūra” -savotikskas saulės palydėjimas (video realizuotas galaktinio pulsaro įvaizdžiu), antroji “Čiurlionio miškas” – šermenys.“

Čiurlionio asmenybė ir kūryba, istorinė kutūrinė patirtis kartais pasiūlo inspitacijai nenuspėjamus šaltinius. Pavyzdžiui Algimanto Bružo „ kūrinio Čiurlionio dūdos” (1992) sukūrimą inspiravo  keletas  autentiškų  vargonų dūdų. Tais vargonais  vienoje bažnytėlėje grojo pats muzikas M.K.Čiurlionis. Šias dūdas saugojo vienas  menininkas savo dirbtuvėse.” O Giedriaus Kuprevičiaus „Preliudas  M.K.Čiurlionio atminimui“ (1973) „gimė varpų bokšte belaukiant..Aleksejaus Kosygino, SSSR ministro pirmininko, tuomet slapta atvykusio į Kauną. Tai gryna improvizacija, vėliau užrašyta.“

---

[i] Visos straipsnio citatos iš kompozitorių atsakymų į anketos klausimus