Spausdinta “Muzikos baruose” 2002 metais

Vasara – poilsio ir kelionių metas, kada daugelis planuoja savo išvykų maršrutus į tolimesnius ir artimesnius kraštus. Jau tapo visiems įprasta, kad koncertuojantys muzikantai taip pat aktyviai juda vasaros mėnesiais – galybė didesnių bei mažesnių tarptautinių ir vietinės reikšmės festivalių kviečia į kultūros centrus bei nuošalias vietas. Klausytojai, grįžtą į vėsias koncertines sales ‘nuvarginti’ pajūrio saulės ar ‘negailestingų’ purvo vonių, maratoninių eitynių po vietines įžymybes ar muziejus, ar apsipirkinėjimo šurmulio, palaimingai atsipalaidavę ir apsiausti muzikos garsų, turbūt retai kada susimąsto apie tų žvaliai besišypsančių, šviežiai atrodnčių, puikiai grojančių muzikų klajones… Nemažai šių laikų muzikantų ‘sukaria’ šimtus tūkstančių kilometrų lėktuvais, traukiniais, ar autobusais, o pianistai, dažniau nei kiti atlikėjai pasmerkti keliauti vieni, dar be to praleidžia nesuskaičiuojamas vienišas valandas nepažįstamuose viešbučiuose, stotyse, restoranuose…

Tačiau, be abejonės, mūsų laikų muzikų kelioninių sunkumų neįmanoma sulyginti su vos prieš penkiasdešimt – šešiasdešimt metų laivais vandenynus skrodusiais ir traukiniais didžiausius kontinentus kirtusių muzikinių klajūnų pergyvenimais, ar prieš pusantro šimtmečio pašto karietomis po Europą besiblaškiusių fortepijono virtuozų dalia. Gal tai išties ir visiškai įprasta – juk muzikantai nuo seno buvo klajūnai. Jau viduramžiais – tiek prancūziškieji trubadūrai tiek rusiškieji skaramochai – dvyliktajame ar tryliktajame amžiuose mynė Europos kelius ir takelius.

Vienas garsiausių visų laikų muzikų klajūnų, be abejonės, buvo Ferencas Listas. Jo kelionių palikimas, tai, iš vienos pusės, didelis pluoštas repertuarinių panistų kūrinių: “Klajonių metai”, Ispaniškoji ir Vengriškosios rapsodijos; o iš antros pusės – tai ir gastroliuojančio pianisto-virtuozo tradicijos suformavimas, ir fortepijoninio rečitalio, kaip tradicinės pianisto bendravimo su publika formos, sukūrimas.

Istorijos dėlei, tiesa, reikia pripažinti, kad pirmasis žinomas vieno pianisto viešas išstojimas prieš klausytojus įvyko Anglijoje 1838 metais, ir pianistas buvo… Ingacas Mošelesas. Listas pusiau privačiai pradėjo ‘nebesidalinti’ scena su kitais atlikėjais – daininkais, smuikininkais, fleitininkais, ar kolegomis pianistais – 1839 metais, Italijoje, iš kur rašė laiške į Paryžių: “Susigalvojau atlikti seriją koncertų pats vienas, sekdamas Lui XIV stiliumi ir išdidžiai sakydamas klausytojams: Le concert, c’est moi!”. Pavadinimas rečitaliai (pradžioje – daugiskaitoje, tarsi ‘išsisakymai’ angl.) buvo sukurtas jau 1840 metais pirmosios Listo koncertinės kelionės Anglijoje metu, pirmą kartą oficialiai taip skelbiant koncertą birželio 9 dieną.

Anglijoje, Airijoje ir Škotijoje su kelis mėnesius trukusiomis koncertinėmis kelionėmis Listas viešėjo net tris kartus. Labai entuziastingai visada priimtas klausytojų, jis niekada taip ir nebuvo pilnai suprastas Anglijos muzikos kritikų:

Miesto muzikinė visuomenė visiškai išsikraustė iš proto dėl pianisto (piano player), o teisinigiau sakant, fortepijono despoto (pianoforte tyrant), pono Listo. Jis visiškai neturi gailesčio instrumentui; tarškina klavišus (keys) lyg kalėjimo prižiūrėtojas raktus (keys), o žmonės rėkia, spiegia ir šiurpsta iš nuostabos kol jis tai daro…(John Bull, 1840 gegužės 24d.)

Kelionės rūkuotuoju Albionu kiekvieną kartą pateikdavo Listui nemalonių siurprizų: dėl rūko Lamanšo sąsiaury pianistas po kelias dienas vėluodavo į koncertus, kartą staigi pūga užpuolusi pašto karietą, kuria keliavo artistas, pavertė jį ‘sniego seniu’.

Turbūt visas ‘angliškasias’ koncertines Listo klajones galima geriausiai pailiustruoti jo paskutiniojo koncerto nuotykiu: vykstant į Londoną iš Norvudo, naktį, nelygiam kely pašto karieta staiga pakrypo ir apsivertė. Vežikas išsinarino petį, o garsusis pianistas susižeidė kairę ranką ir stipriai susitrenkė galvą, ko pasekoje turėjo atšaukti sekantį savo solinį rečitalį, o po dviejų dienų vis dėl to sugebėjo pagroti fortepijono partiją Humelio fortepijoniniame septete… Sekantį kartą Anglijoje Listas lankėsi tik 1886 metais, keli mėnesiai prieš mirtį.

Šis nutikimas dar kartą primena su kokiais nenumatytais keblumais susidurdavo fortepijono karalius savo klajonėse, ir dar kartą sukelia nuostabą, pagalvojus, kad jis atlaikė septynis metus tokio nuolatinio blaškymosi pašto karietomis, dažniausiai naktimis, po visą Europą, nuo šiaurinių Škotijos krantų iki Portugalijos, nuo pietų Prancūzijos iki šaltosios Rusijos…

Šioje šviesoje dar įspūdingesnė atrodo ir jo paskutinioji didžioji kelionė į Konstantinopolį. Kelionė į šį pasakų ir legendų apgaubtą miestą senai viliojo pianistą ir buvo planuojama jau 1838 metais:“Taip, mano mielas drauguži” jis rašė Victorui Schoelcheriui į Paryžių, “nepaisant – ir aš nekalbu apie savo planus, norą, savo tvirtą apsisprendimą vykti į Konstantinopolį – bet nepaisant mano skolos Smyrnai, Konstantinopoliui ir Atėnams, nepaisant labai įtikinamų Jo Didenybės Princo Metternicho rekomendacijų, nepaisant keleto kitų dalykų, taip pat labai svarbių ir reikšmingų, aš nevažiuoju”…

Nuo 1840-ųjų beveik be perstojo koncertavęs, 1846 metais pianistas buvo tapęs tokia įžymybe, kad visi Europos aristokratai ir karaliai laikė garbe susitikti su žymiuoju pianistu, o geriausi Europos fortepijonų meistrai varžėsi kieno gamybos instrumentu pianistas gros, atsiųsdami savo instrumentus į bet kurį, net patį atokiausią Europos kampelį. Todėl nenuostbu, kad Listas Konstantinopolyje buvo laukiamas su dideliu nekantrumu.

Ottomanų Imperijos pagrindinis laikraštis Takvim-i Vekayi jau 1846 metų gruodžio mėnesį pranešė, jog “keleto šaltinių duomenimis, Listas, vienas geriausių pasaulio pianistų kurio vardas žinomas visose Europos sostinėse, rengiasi atvykti į Dar’i – Sa’adat (Konstantinopolis). Sultonas Abdulmecid, norėdamas susipažinti su žymiuoju pianistu, įsakė tik atvykusią garsenybę nedelsiant pristatyti į rūmus. “Vos tik spėjęs išlipti iš laivo, Listas jau buvo gabenamas į Sultono Seralį” 1874 metų liepos 17 dieną pranešė The Musical World. Šiam vizitui iš Paryžiaus buvo atgabentas naujas Erard fortepijonas ir ištaiginguose, ant paties Bosforo sąsiaurio iškilusiuose europietiško stiliaus Tcheragano rūmuose, buvo surengtas jo sutikimo koncertas.

Europietiška muzika nebuvo naujiena Ottomanų Sultono rūmuose – ji dažnai skambėdavo tiek aukštuomenės, tiek ir Pera (dabartiniame Beyoglu) rajone gyvenančių Sutonui tarnaujančių krikščionių namuose. Jau nuo 1826 metų čia veikė europietiško tipo muzikos mokykla Muzika-i Humayun. Jos direktoriumi po dviejų metų buvo paskirtas Giuseppe Donizetti, garsiojo operų kompozitoriaus Gaetano vyresnysis brolis. Keliaujantys italų muzikantai ir dainininkai buvo dažni Pera operos svečiai. Konstantinopolio operoje ir Sultono rūmuose buvo statomos beveik visos populiariosios Rossini, Bellini ir Donizetti operos. Praėjus devyniems metams po Liszto apsilankymo, The Musical Gazette rašė:

Pomėgis europietiškai muzikai tampa vis akivaizdesnis. Dabartinis Sultono haremas – puikus moterų orkestras. Įpatingo dėmesio verta viena smuikininkė, savo grojimo maniera nepaprastai primenanti Teresa Milanollo (1827-1904). Retas kuris haremas neturi fortepijono, ir daugelis turkių damų yra puikios atlikėjos. Sutonas (Abdulmecid) paskelbė ketinąs statyti teatrą Tophane” (The Musical Gazette, Londonas 1856 rugpjūčio 30, p. 379)

1808-1839 metais valdęs progresyvus Sultonas Mahmud II pasirūpino, kad jo sūnus Abdulmecid gautų vakarietišką išsilavinimą, bet taip pat išlavintų skonį ir rytietiškai muzikai. Savo kelionės metu Listas liko nustebintas, kad Sultonas “taip puikiai informuotas apie mano kuklų įžymumą” (Adrian Williams, The Portrait of Liszt, Oxford, 1990, p. 236). Tačiau dauguma europiečių dar vis įsivaizdavo sultoną Abdulmecidą kaip negailestingą rytų karalystės monarchą. Todėl visai nenuostabu, kad apie Liszto rečitalį Turkijos valdovo rūmuose Anglijos spauda rašė šitaip:

“Erardo fortepijonas buvo paruoštas. Tuoj po to kai simfonija buvo baigta ir choras nustojo staugti, Jo Didenybė pareikalavo, kad Listas pademonstruotų savo pirštų galias. Taigi, Listas, visai nesutrikdytas tokio staigaus užgeidžio, ir pasiruošęs visos Turkijos autokratui atskleisti savo neprilygstamus sugebėjmus, sėdo prie fortepijono. Jis puikiai atliko šiuos tris kūrinius – nei daugiau nei mažiau: Andante iš savo fantazijos Lucia di Lammermoor temomis; savo William Tell uvertiūrą ir savo Normą. Po pirmo morceau Sultonas smagiai sušuko “Hookah” – ne “Hookey” – turėdamas galvoje pypkę, ir papsėjo kaip maža Etna visą likusį laiką. Listas, jausdamasis, tasri Jo Didenybė jį tuoj surūkysiąs, pradėjo nervuotis ir viename greitame chromatiniame pasaže vietoje natūralaus užkabino bemolį. Tai sukėlė tokį Sultono pasitenkinimą, kad jis labai reikšmingai primerkė vieną akį ir pradėjo papsėti su dar didesniu įkarščiu. Lisztas, nors ir nepratęs prie dūmų, atrodė labai patenkintas…”(The Musical World, Londonas, 1847 liepos 17, p.463)

Konstantinopolyje Listas apsistojo žinomo muzikos pardavėjo ir natų leidėjo Commendigerio namuose. Deja, šis namas iki šių dienų neišliko. Dabar šio namo vietoje stovinčio modernaus pastato fasadą puošia tik kukli lenta, skirta Listo atminimui. Per penkias savaites, greta dviejų rečitalių Tcheragan rūmuose, Listas koncertavo Rusijos ambasadoje ir Franchini Namuose. Išliko paskutinio koncerto programėlė, liudijanti kad buvo atliktas Andante iš Lucia di Lammermoor ir Fantazija Normos motyvais. Taip pat Chopino mazurka, Schuberto Girių karalius, Hexameron varijacijos Maršo iš Bellini I Puritani tema, bei kelios vegrų liaudies dainos.

Vizito Konstantinopolyje metu Listas parašė, matyt, kaip pagarbos ženklą, Fantaziją Abdulmecid Imperatoriško Maršo – Mecidiye, kurį 1839 metais sukūrė Giuseppe Donizetti – temomis. Laiške, datuotame 1847 birželio 9, savo sūnui Andrea į Paryžių G. Donizetti rašė: “Mane aplankė Lisztas. Išeidamas pasiėmė keletą kūrinių, tame tarpe ir mano du maršus Sutonui, kurių varijacijas jis planuoja šįvakar pagroti Jo Didenybės rūmuose” (Histoire de la Reforme de la Musique en Turquie, 1917, Topkapi rūmų archyvas, D.10776/22, p. 29). Sekančiais metais šias varijacijas (kartu su jų supaprastintu varijantu) pavadintas Grande Paraphrase de la marche de J.Donizetti, išleido Schlesingerio leidykla Berlyne.

Už Grande Paraphrase ir rečitalius rūmuose Sutonas Listą apdovanojo Ottomanų ordinu Nichan-Iftihar. Diplomas, pažymintis šį ordiną, dabar saugomas Liszto muziejuje Veimare. Taip pat jam buvo įteikti pinigai ir glazūruota skrynelė su briliantais. Laiškas, rašytas 1847 liepos 7, liudija, kad Lisztas šių apdovanojimų tikėjosi: “Lisztas atsiuntė ‘naują Imperatoriško Maršo versiją’ ir leido suprasti, kad už tai jis nori tik ‘pagarbos ženklo’.” (Mahmut Ragip Gazimihal, Turkiye-Avrupa Musiki Munasebetleri, Istanbulas, 1939, p.128)

Išvykdamas iš Konstantinopolio liepos 17 dieną Listas planavo vėl čia atvykti spalio mėnesį, tačiau to padaryti nepavyko. Šis Listo vizitas tapo reikšmigu įvykiu europietiškos muzikos istorijoje Turkijoje. Vėliau Ottomanų rūmuose koncertavo ne vienas virtuozas: Henri Vieuxtemps, Leopold de Meyer, Parish Alvars ir Vivier. Daugelis jų dedikavo savo kūrinių Abdulmecid’ui.

Taip jau susiklostė likimas, kad 1837 vasario mėnesį, dar prieš vykdamas Turkijon, su koncertais lankydamasis pilnai šalčio surankintoje Ukrainoje, kur pirmą kartą pianisto klausė Kijevo, Lembergo ir Odesos klausytojai, Listas vieno koncerto metu Kijeve gavęs šimto rublių anoniminę auką, pasistengė išsiaiškinti geradario asmenybę. Paieškos nuvedė pas princesę von Sayn-Wittgenstein… su kuria, rugsėjo pagrojęs savo paskutinįjį viešąjį rečitalį Jelizabetgrade, Listas jau tų pačių metų pabaigoje apsistoja ilgesniam laikui Veimare.

Be abejonės, ne tik pažintis su gražiąja princese nulėmė Listo apsisprendimą pakeisti kūną ir dvasią alinančio klajoklio muzikanto gyvenimą. Jau 1840 metais Listui, atrodytų, rimtai brendo noras nutraukti koncertinę karjerą: “nuolat koncertai! Nuolat būti publikos patarnautoju! Kas per profesija!”… nemažiau iškalbinga ir ši Listo laiško citata: “Priėjo iki to, kad vėl grojau tą triukšmingąjį marmalą, vadinamą “Girių karalius”. Be abejo, šis kūrinys – šedevras, bet man jis nežmoniškai apkartintas publikos, pasmerkusios mane tai nesibaigiančiai oktavinei gimnastikai. Kas per nemaloni būtinybė virtuozo profesijoje – tas niekad nesibaigiantis vis tų pačių dalykų atrajojimas!”

Rokas Zubovas

Parengta pagal:

Loesser , Arthur. Men, women and pianos: a social history. Mineola, N.Y.1990

Walker, Alan. Franz Liszt. Vol.I: The virtuoso years. Cornell university Press, 1989

Araci, Emre. “Liszt at the Ottoman Court.” Piano International, Winter 2001.