Straipsnis spausdintas “Muzikos baruose” 2002 metais

Spalis 2002. Už lango klevai dosniai žeria auksą. Frankfurto mugėje su didžiausiu pasisekimu pristatomos lietuviškos knygos –lietuviškajai literatūrai kertamas langas į Europą. Vilniuje karaliauja naujoji muzika.

Šių metų spalis Vilniuje išties galėtų būti pavadintas naujosios muzikos mėnesiu. Jis prasidėjo nuostabiu naujosios lietuviškos kamerinės muzikos vakaru didžiojoje Nacionalinės filharmonijos salėje, subūrusiu visus nacionalinės filharmonijos kamerinius kolektyvus ir pluoštą solistų (ir didelę klausytojų auditoriją!). Estafetę čia pat perėmė Gaidos festivalis, kasmet pristatantis pasaulinės naujosios muzikos panoramą – ir pasaulio šalių kompozitorių ieškojimus bei naujajai muzikai atsidavusius ansamblius bei atlikėjus, ir naujausius lietuvių autorių opusus, visą būrį lietuvių atlikėjų, net ir didžiuosius Lietuvos muzikinius kolektyvus – Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, muzikos akademijos simfoninį orkestrą (ir vėl salės pilnos klausytojų!). Nepraėjus nė savaitei po festivalio estafetę perima Nacionalinis operos ir baleto teatras, pristatydamas Mindaugo Urbaičio baleto Acid City premjerą. Apvainikuos mėnesį Broniaus Kutavičiaus autorinis vakaras Nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje – čia dalyvaus keli chorai, Valstybinis simfoninis orkestras, solistai (neabejoju, kad didžioji filharmonijos salė bus sausakimša).

Be abejonės, ir visi ieškantys progų atlikti, ir visi ieškantys galimybių išgirsti naująją muziką turėjo pakankamai progų savas aistras patenkinti. Visi pergyvenantieji, mąstantieji ir rašantieji apie naująją muziką turi galimybių apmąstyti aibes patirtų įspūdžių, atpažinti vyraujančias sroves, pajusti muzikos vystymosi tendencijas.

Aišku, labai gaila, kad šis spalvingas muzikinis traukinys neišrieda už sostinės ribų. Dar labiau skaudu pagalvojus, kad didelė dalis kūrinių taip ir lieka ‘premjeriniais’ – vieną kartą atlikti (duok dieve, kad būtų aprašyti…), paskui dūlėdami stalčiuose laukia autorių reikšmingų sukakčių (kaip liūdna, kada šios sukaktys – mirties metinių, arba ‘būtų sukakę’ minėjimai, ir patys autoriai nebegali pasidžiaugti dėmesiu, rodomu jų sielos kūdikiams!). Šiemet ir pačiam rašančiajam teko dalyvauti dviejuose tokiuose renginiuose, pristastant jau, deja, mirusių kompozitorių – Konstancijos Brundzaitės ir Stasio Vainiūno – kūrybą jų sukakčių progą. Abu kartus klausytojai buvo dvejopai nustebinti – iš vienos pusės džiugiai, kad šių autorių kūriniai išlaikė ne tik šviežumą, bet ir savo kokybe puikiausiai derėtų aukščiausio lygio tarptautiniame kontekste; iš antros pusės visus persekiojo klausimas, kodėl tokie komunikatyvūs, ryškūs, tikrai klausytojus jaudinantys kūriniai guli stalčiuose neatliekami?

Šį mėnesį išgirsti ir pamatyti naujosios muzikos kūriniai (deja, kaip visada nebuvo pakankamai laiko išgirsti daugiau…) dar kartą patvirtino jau seniai susiformuotą nuomonę, kad geri naujosios muzikos kūriniai turi labai stiprų komunikacinį krūvį – jie iš tikrųjų, kaip ir naujieji literatūros, tapybos, teatro ar kino kūriniai gali prabilti į mus intymiai, pristato mums būtent dabarties atšvaitus, kalba su mumis be istorinių epochų, istorinės distancijos ‘tarpininkavimo’. Tam tikra prasme, visiškai nepasiruošusiam klausytojui (bet ir nenusistačiusiam antagonistiškai) jie turėtų būti suprantamesni nei klasikinės ar barokinės muzikos pavyzdžiai. Tikiu, kad ši mintis gali pasirodyti šiek tiek netradicinė, tačiau esu linkęs ja bent jau polemizuoti.

Visų pirma, skeptiškai šiuo atžvilgiu nusiteikusiems skaitytojams noriu tik priminti, kad, pavyzdžiui, ‘svaiginančių’ estetinių aukštumų pasiekęs klasikinis stilius (įvardinkime – Viena, maždaug 1750 – 1800, ir likę 27 Beethoveno gyvenimo metai) yra mums puikiai pažįstamas… trijų kompozitorių – Haydno, Mozarto ir Beethoveno palikimu. Likusių tūkstančių aktyviai kūrusių, nuolat užsakomų ir atliekamų to meto kompozitorių pavardės ir kūriniai ‘laisvalaikiniams’ ir net aktyviems muzikos mylėtojams nelabai ką tesako. Čia, be abejo, rimta išimtimi reikia laikyti A. Salieri, visiems plačiai žinomą, kadangi vienas genialus rašytojas dramatiniais sumetimais nutarė padaryti jį Mozarto žudiku. Tačiau, kas prisimena Salieri kūrinius? O ir jų atlikimai (beje, kūriniai tikrai labai kokybiškai parašyti) paprastai vyksta priešpastatymo principu – štai šitaip rašė Salieri, o šitaip  – Mozartas (ir paprastai žudiko-aukos dvikovoje nugali Mozartas… ir toliau tęsiamas visiškai nekalto žmogaus linčo procesas).

Nė kiek neabejoju, kad ateisiančios kartos atsirinks ir nūdienos kompozitorių darbus ir kad didžioji šių kompozitorių kūrinių dalis po dviejų šimtų metų nebus plačiai žinomi (labai atsiprašau, jei ką nors įskaudinu šiuo teiginiu), bet net ir pasiekti, kad nors vienetai išliktų gyvąjame muzikos aukso fonde, šiandienos muzika turi tapti labiau tradiciška. Tradiciškumas man nereiškia senamadiškumo, nereiškia tonalumo, konsonansiškumo ar kitokių konkrečių kompozicinių, ar net skambesio parametrų – visa tai labai laisvai transformuojamos sąvokos, daugelį kartų istorija jau keitė jų sampratas. Tiesiog manau, kad kūriniai turėtų skambėti dažniau, nei kartą per kompozitoriaus gyvenimą, kad jų analizė ir net atlikimas turėtų užimti visiškai kitą vietą pedagoginiame procese ir atlikėjų repertuaruose.

Kadangi viena yra aišku – niekada istorijoje ‘šviežia’ muzika nebuvo sutinkama klausytojų ir kritikų išskėstomis rankomis, ovacijomis ir panegirika. Taip pat nėra paslaptis, kad muzika, ši ‘visiems suprantama, universali kalba’, absoliučiai nieko nesako klausytojui, išaugusiam neeuropietiškoje tradicijoje. Prieš tai, kai masinės informacijos laikais Europos kultūra užliejo visą pasaulį, nebuvo nieko stebėtino skaityti štai tokį išsisakymą viename Niujorko laikraščių: “Apie Madama Butterfly muziką aš nieko negaliu pasakyti. Vakarietiška muzika japono ausiai per daug komplikuota. Net ir tiek išgirtasis Karuzo dainavimas nežavi manęs daugiau nei iš tolimo šilo ataidintis šuns lojimas.” Taip savo įspūdžiais dalinosi Jihei Hashigushi po Puccini premjeros Niujorke 1907 metais. Juk, atmetus visą mūsų toleranciją ir pakantumą, netgi visai netoliese gyvenančių Suomijos eskimų tradicinė muzika mums skamba absoliučiai nesuvokiamai, jau nekalbant apie Afrikos, Pietų Amerikos ar Azijos tautų išsisakymus ‘universaliąja’ kalba.

Net ir pačioje senojoje Europoje kiekviena nauja karta lyg mūšio lauke turėjo išsikovoti savo teisę būti išgirstiems. Ir kartais tiesiog sunku patikėti skaitant, senus kūrinių vertinimus. Be abejonės, muzikos kritikai šiuo atžvilgiu patenka į labai nepavydėtiną padėtį – tos pirmosiomis emocijomis parašytos tiesiai po naujo kūrinio premjeros eilutės sekančio ryto dienraščiui be abejo nebuvo skirtos skaityti po šimto ar dviejų šimtų metų, tačiau jos nepaprastai emocingai prikelia aistringą praeities muzikinį gyvenimą.

Grįžtant prie to paties Vienos aukso amžiaus, noriu priminti garsiąją karaliaus repliką jaunajam Mozartui – “per daug natų”… Nors ne visos mintys gimdavo taip spontaniškai – kai kuriais atvejais tai buvo nesuderinamų estetinių pažiūrų kova. Pavyzdžiui, sekantis komentaras buvo parašytas jau praėjus daugiau nei pusei šimto metų po didžiojo Vienos klasiko mirties: “Bethoveno muzika man visuomet skamba kaip vinių maišas, su retkarčiais pasigirstančiu plaktuko kaukšėjimu.” (Iš John Ruskino laiško John Brownui, vasario 6, 1881). Be abejonės, tai labai radikali, tuometinės bendros nuotaikos pasaulyje neatspindinti nuomonė. Net ir Beethovenui gyvam būnant, jis buvo toks populiarus Vienoje, kad, kompozitoriui pradėjus galvoti apie miesto pakeitimą, Vienos aristokratijos atstovai skubiai suorganizavo metinę stipendiją kompozitoriui, kad tik šis neapleistų miesto. Taip pat prisiminkime, kad fortepijonų gamintojai siuntė kompozitoriui savo naujų instrumentų modelius, leidėjai visais būdais varžėsi dėl teisės publikuoti kompozitoriaus kūrinius, o kompozitoriaus laidotuvėse dalyvavo virš dvidešimt tūkstančių žmonių.

Tačiau šia ir sekančiomis istorinėmis citatomis tik noriu priminti, kad kažkada tai, ką mes dabar laikome neginčijamomis tiesomis, tradicijomis, estetinėmis normomis, taip pat sunkiai skynėsi sau kelią per ignorantiškas, kartais piktavališkas, ir visada grėsminga bei pikta tamsa apgaubtas nesupratimo džiungles.

Leidžiantis į šią istorinę kelionę prisiminiau, kad vienas mėgiamiausių mano autorių, Hermanas Hesse, niekada per daug neslėpęs savo atvirai neigiamo požiūrio į padėtį mokyklose ir mokyklų jam padarytą įtaką, “Sapno Pėdsake” apie griežtuosius tradicijų sergėtojus rašė, kad “mūsų mokytojai mokė mus vadinamosios pasaulio istorijos taip: pasauliui visada vadovavo, jį valdė ir keitė tokie žmonės, kurie patys kūrė sau įstatymus ir laužė jau esamus; ir mums buvo sakoma, kad šie žmonės verti pagarbos. O tai toks pat melas, kaip ir visas kitas mokymas, nes kai vienas iš mūsų, gerų ar blogų ketinimų vedamas, sykį pasiryždavo ir pasišiaušdavo prieš kokį nors įsakymą arba kvailą įprotį ar madą, tuomet jo anaiptol negerbė ir nekėlė mums pavyzdžiu, o bausdavo, išjuokdavo ir užgriūdavo jį bailiu mokytojišku pranašumu.”

Aišku, tradicijų puoselėtojų ir sergėtojų situacija taip pat sudėtinga. Sijojant pelus nuo grudų, kartais su dideliu polėkiu būna išmetamas į šiukšlyną ir deimantas. Tačiau galime pripažinti, kad kai kurios muzikos istorijos ‘revoliucijos’ tęsiasi išties ilgai, ir į kai kuriuos estetinius klausimus iki pat šiandienos negalime vienprasmiškai atsakyti. Iki šiol mus lydi dvidešimtojo amžiaus muzikos (prasidėjusios Prokofjevo, Bartoko, Schoenbergo estetiniais ir struktūriniais visų muzikos parametrų – nuo formos koncepto iki skambesio ir atlikimo galimybių bei manieros- eksperimentais) sukeltos aistros. Be abejonės, šie eksperimentai nebuvo džiugiai sutikti, o fortepijonui taip pat paliko ir, šiuo metu atrodo, nebenuplaunamą ‘mušamojo instrumento’ dėmę… Štai kaip ši fortepijoninė ‘revoliucija’ atrodė vienam iš Anglijos muzikos kritikų:

“Niekuomet dar šitaip neketėjau, nebent keliais “beskausmio dantų” taisymo atvejais. Visų pirma, p.Bartoko “tušė”. Kalba eina ne apie tai ką mes vadiname lengvu pirštų prisilietimu, o greičiau apie tai, ką Ethel Smyth prisimena apie savo brangų mokytoją Herzogenbergą – “jo prisilietimas priminė grindinio akmenį”. Beje, nemanau, kad šis mano palyginimas įžeistų p.Bartoką. Kalbu apie jo, manau, sąmoningas intencijas ir manau, kad jei čia nepaminėčiau jo “prislietimo” tai jis liktų užgautas, lygiai taip kaip kaimo kalvis, jei nepaminėčiau jo “prisilietimo” kalbėdamas apie muzikalų įkaitusios iki raudonumo pasagos kalimą akmeniniu plaktuku. Jei p.Bartoko fortepijoniniai kūriniai kada nors išpopuliarės šioje šalyje, tai čia turės būti įsteigta Anti-Matthay mokykla, specialiai ruošianti šių kūrinių atlikėjus, ir manau, kad greitai paaiškės, jog fortepijonų gamintojai atsisako nuomoti fortepijonų šios mokyklos absolventų rečitaliams, o reikalauja, kad instrumentai būtų perkami, o jų likučiai po koncerto sunaikinami…Bartoko garsas liudija, kad jis priklauso modernios “bejausmės” muzikos mokyklai, bet, iš tiesų, jei daugelis Bartoko kūrinių pasažų taip negriaudėtų, tai jį galima būtų diskvalifikuoti kaip šios mokyklos atstovą, nes tuo atveju irzliai jo kūriniuose besikartojantys dviejų-trijų natų trumpi motyvai skambėtų pasigailėtinai…Man atrodo, kad Bartoko kūrybos ir atlikimo stilius yra pats kiečiausias pasaulyje; kad atsisakydamas jausmo, Bartokas prarado grožį, o atsisakydamas retorikos – protą.” (Percy A.Scholes, The Observer, Londonas, Gegužės 13, 1923)

Prokofjevas, taip pat energingai pristatinėjęs savus estetinius principus abiejose Atlanto pusėse, buvo sutinkamas labai panašiais epitetais: “Koncerte Sergejus Prokofjevas prisistatė kaip dirigentas ir pianistas…o gal teisingiau būtų jį vadinti ‘fortissimistu’?…Pirmoji žemyn besileidžianti koncerto (Pirmasis koncertas fortepijonui su orkestru) figūra – sunku tai pavadinti tema – yra nuolat kartojama orkestre įvairiose ‘netonacijose’, kai tuo metu fortepijonas inkšdamas, dejuodamas ir kaukdamas kaunasi su panistu. Kelis kartus net atrodė, kad instrumentas staiga atsigręždavo ir stengdavosi įkąsti rankai, ką tiktai lupusiai jį. ” (James Gibbons Huneker, New York Times, gruodžio 11, 1918) Daugelyje panašaus pobūdžio straipsnių autoriai neišvengiamai lygina savo naujuosius patyrimus su jau pergyventais tradiciniais, ‘estetiškais’ muzikiniais patyrimais. Tame pačiame straipsnyje žymus Niujorko kritikas taip pat, ne be nostalgijos, prisimena, kad “jei tai – ateities muzika, tai muzika, kurią mes iki šiol girdėdavome buvo vien tik klausos organų kutenimas…”, bei įpina jaunąjį Prokofjevą į platesnę istorinę perspektyvą: “Šis aukštas, ramus vyras (Prokofjevas) gali tapti ateities kartoms Kazokų Chopinu.” Nenuostabu, kad šiame literatūriniame piešiny pasitelktas Chopino įvaizdis.

Jei rinktume labiausiai ‘pianistišką’ kompozitorių istorijoje, Chopinas, be abejonės, būtų vienas pagrindinių pretendentų į šį titulą. Juk tai jis, atsiradęs tarsi iš niekur, ketvirtajame devyniolikto amžiaus dešimtmety savo kūriniais ir atlikimo maniera sukūrė tai, ką šiuo metu vadiname romantiniu pianizmu. Pianizmu, kurio principai laikėsi praktiškai nepakitę iki Debussy ir Prokofievo ‘revoliucijų’ dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Taip pat daug kam, be abejonės, girdėta ir pranašingoji Roberto Schumanno frazė, parašyta 1831 metais straipsnyje apie Chopino Variacijas la ci darem la mano (Op. 2) tema: “Džentelmenai, nukelkite skrybėles! Genijus!”  Kiekvieną kartą prisimenant šią citatą, atminty iškyla ir abiejų kompozitorių gimimo datos: Chopinas – 1810, Schumannas – taip pat 1810… Abiems ‘milžinams’ minėtosios pranašingos frazės gimimo metu buvo po 21 metus… Tačiau kiek vyresni meno vertintojai, nebuvo tokie dosnūs Chopino atžvilgiu, nebuvo pasirengę ‘nukelti skrybėlių’:

“Ten kur Fieldas šypsosi, p.Chopinas žvengia; ten kur Fieldas dūsauja, p.Chopinas aimanuoja; ten kur Fieldas trukteli pečiais, p.Chopinas riečia nugarą kaip katinas; ten kur Fieldas paskanina patiekalą prieskoniais, p.Chopinas švysteli saują pipirų. Jei pastatytume Fieldo romantiškus tvarinius priešais kreivą veidrodį, kuriame subtilios detalės liktų iškraipytos, tai gautume Chopino rankų darbą. Maldaujame p.Chopiną, kuris tikrai nėra netikėlis, sugrįžti prie tiesos, gamtos ir prigimties (Natur – aut.). (L.Rellstab, Iris, Berlynas, rugpjūčio 2, 1833).

Reikia pripažinti, kad Chopino muzika amžininkams buvo ‘nenatūrali’, kupina disonansų ir ypač daugelis vertintojų negalėjo praleisti pro akis visų kompozitoriaus daromų ‘harmonijos klaidų’: “Chopinas yra tikrai nenuilstantis ausis drąskančių disonansų, dirbtinų perėjimų, aštrių moduliacijų, bjauriai iškraipytų melodijų ir ritmų ieškotojas. Bet kokia kaina siekiama įmantraus originalumo, ypač keistas tonacijų ir harmonijų pasirinkimas, pats nenatūraliausias akordų išdėstymas, absurdiška pirštuotė. Bet iš tiesų neverta čia aušinti burnos dėl šių kaprizingų p.Chopino mazurkų. Jei jis būtų šiuos kūrinius parodęs mokytojui, tai šis, tikėtina, būtų jas sudraskęs ir nušveitęs ant žemės – tą patį ir mes norėtumėm padaryti.” (L.Rellstab, Iris, Berlynas, liepos 5, 1833)

Šyptelkime su palengvėjimu, kad ‘mokytojas’ laiku nepamatė Chopino mazurkų. Chopinas, beje, nėra vienišas romantikas kovoje su plunksnos meistrais. Nemažiau savo laiku kliuvo ir Liszto muzikai: “Jei tave aplankė nelaimė – ant tavo fortepijono guli Liszto parašytas kūrinys – kaip mat nusigręžk nuo jo ir atsakyk, ar šiame kūrinyje yra nors vienas tikros muzikos taktas. Kūrinys! Teisingiau būtų tai pavadinti puvėsiu (žodžių žaismas ‘composing’ – kurti, komponuoti ir ‘decomposing’ – pūti, irti; aut.) ir bjauriomis kerpėmis, kurios nuodija ir dusina vaisingas harmonijos dirvas ir grasina pasauliui užtraukti sausrą.” (Musical World, Londonas, birželio 30, 1855)

Vaizdingai, tik šį kartą kiek ‘gurmaniškiau’ buvo pasitiktas ir ‘klasiškas’, Brahmsas: “Antru numeriu koncerte skambėjo Brahmso Fortepijoninis koncertas B-dur, atliekamas paties kompozitoriaus. Tas, kas gali ‘suvirškinti’ šį koncertą, gali nesibaimindamas laukti badmečio; tikėtina, kad jis turi pavydėtiną virškinimą ir užklupus badui jis visas trūkstamas maistingas medžiagas puikiausiai kompensuos valgydamas langų stiklus, butelių kamščius, vamzdžius ir pan.” (Hugo Wolf, Salonblatt, Viena, gruodžio 13, 1884)… Atkreipkite dėmesį į rašiusiojo vardą ir pavardę… Tiesa, Čaikovskio Pirmasis koncertas fortepijonui taip pat nebuvo beatodairiškai pamiltas po pirmojo atlikimo. Trumpai susumuojant rašiusiųjų pastebėjimus: “Čaikovskio Pirmasis fortepijoninis koncertas, kaip ir pirmasis blynas, prisvilo” (Nikolai Solovjov, Peterburgas 1875)

Apibendrinant visą pianizmo aukso amžiaus epochą, čia, matyt tiktų ir vieno didžiausių visų laikų muzikos kritiko Hanslicko žodžiai, parašyti apie vieną žymiausių visų laikų fortepijoninės muzikos kūrinį: “Savo koncertą Bülowas pradėjo Liszto Sonata h-moll. Sunku žodžiais išreikšti šio muzikinio monstro idėją. Dar niekada man neteko girdėti tokios akiplėšiškos padrikų elementų sankaupos, tokio laukinio siautėjimo, tokios kruvinos kovos su muzika. Iš pradžių įsiutau, vėliau pasijutau pritrenktas, bet galų gale mane užvaldė nenugalimas linksmumas… Čia visa kritika ir diskusijos baigiasi. Tiems, kas tai girdėjo ir mano, kad tai gražu, niekas nebegali padėti.” (Eduard Hanslick, 1881)

Be abejonės, šiame istoriniame fone ir sekantys žodžiai skamba visiškai natūraliai: “Aš norėčiau pagarbiai pasiūlyti Lisztui ir visiems kitiems “ateities muzikantams” kruopščiai užsikonservuoti oro nepraleidžiančiose dėžėse (kokiose laikomi tie šlykštūs žirneliai kuriuos mums kartais tenka valgyti) ir į savo testamentus įtraukti griežtą reikalavimą nieku gyvu neatidaryti jų anksčiau kaip 1966. Mūsų jau nebebus, mano drauge, o dėl mūsų palikuonių – qu’ils s’arrangent!” (The Orchestra, Londonas, kovo 15, 1886)… Šių eilučių rašymo metu Lisztui buvo septyniasdešimt šeši, jis jau trisdešimt metų nebekoncertavo.

Muzikos vertintojų aistringas noras išsaugoti ‘nesuteptą muzikos vardą’, o gal tiesiog nenoras įsiklausyti į kintančią aplinką, užsidarymas savo jaukiame, stabiliame estetiniame aplinkos suvokime, nuolat kartojosi visų epochų vertintojų rašiniuose. O jų entuziazmas kartais peraugdavo net į labai asmeniškus, vieną ar kitą kompozitorių puolančius tekstus, kurių, be abejonės, po šimto metų gėdytųsi kiekvienas rašiusiųjų…:“Lisztas – banalybė, su išsitaršiusiais plaukais jis panašus į beprotnamio snobą. Jis rašo pačią bjauriausią muziką.” (Dramatic and Musical Review, Londonas, sausio 7, 1843)

Vieną reikia tikrai pripažinti, kad gyvename nepaprastos tolerancijos ir pakantumo laikais. Tiek ir prieš tai cituoto išsisakymo, tiek ir daugelio šiame straipsnyje panaudotų išsisakymų neįmanoma būtų įsivaizduoti ne tik koncertus aprašančioje dabartinėje kultūrinėje spaudoje, bet net ir seimo debatuose…

Bet prieš pusantro šimto metų, visiškai tarsi ir nenuostabu buvo skaityti apie Chopino romantinius ryšius tarsi foną pristatant kompozitoriaus talentą (ar jo trūkumą?): “Ponas Chopinas kažkokiais stebuklingais būdais pelnė ypatingą reputaciją, dažnai nepasiekiamą net ir dešimt kartų gabesniems kompozitoriams. P. Chopinas, be jokios abejonės, ne kasdieniškas kompozitorius, o, kas daugelio nuomone dar blogiau, absurdiškiausios ir perdėtos ekstravagcijos pardavėjas…Chopino muzika – tai tuščios ir perdėtos pompastikos bei kankinančios kakofonijos kratinys. Ir jis visai nėra geresnis už Straussą ar kokį kitą valsų gamintoją…Tuo tarpu Chopinas gali pateisinti savo klaidas – jis pateko į pačios žavingiausios kerėtojos, George Sand, vienodai garsėjančios tiek savo puikiais romanais tiek nesuskaičiuojmais meilužiais, pinkles; dar keisčiau yra tai, kad ji, kuriai kažkada priklausė didžiojo ir baisiojo religinio demokrato Lammenais širdis, beprasmiškai švaisto savo gyvenimą dėl tokio menkystos kaip Chopinas.”

Čia ne tik visiškai sukritikuota kompozitoriaus kūryba, bet ir su bulvarinės spaudos grubumu įsiveržta į asmeninį kompozitoriaus gyvenimą, stengiantis sumenkinti jį ir kaip asmenį. Šis asmeniškumas nuolat per visą istoriją persekioja negalinčius pasipriešinti kūrėjus.

Beethoveno kurtumas taip pat tapdavo vertintojų ginklu: “Tarp Bethoveno stiliaus pasikeitimus liudijančių ženklų, šis prilygsta Kaino nuodėmei ir yra ne kas kita kaip pagrindinių harmonijos taisyklių nepaisymas – blogai skambantys akordai bei niekam, kas dar neprarado klausos, nepriimtina natų sankaupa, privertusi Bethoveno mokinį sušukti: “Bet tai skamba velniškai nešvariai! “ (A.Oulibicheff, Beethoven, ses critiques oe ses glossateurs, Paryžius 1857). Įstabu, kad Paryžiuje, prabėgus trisdešimčiai metų po Beethoveno mirties ir jau beveik dešimtmečiui po Chopino mirties, mieste, girdėjusiame ir mačiusiame Lisztą, Berliozą ir Wagnerį, dar liko tokių ‘užsikonservavusių’ vertintojų.

Tačiau ne vien žurnalistai, bet ir profesijos broliai negailėdavo kandžių ir labai asmeniškų replikų skirtų kitų kopozitorių kūrybai: “Pergrojau to šunsnukio Brahmso muziką. Koks negabus tipelis! Mane erzina, kad ši pasipūtusi vidutinybė yra laikoma genijumi. Palyginus su juo Raffas yra gigantas, jau nekalbant apie Rubinšteiną, kuris visų pirma yra gyvas ir svarbus žmogus, tuo tarpu Brahmsas – chaotiškas ir visiškai tuščias šlamštas.” (Iš Čaikovskio dienoraščio, spalio 9, 1886). Pats Brahmsas, tiesa irgi šventas nebuvo, galima prisiminti atvirą ir labai kvailai išvirtusią Johanesso Brahmso kampaniją prieš Wagnerio muziką…

Tačiau, turbūt, rafinuotumu sunkiai pralenkiami šiuo atžvilgiu buvo elegantiškojo Paryžiaus kompozitorių Ravelio ir Debussy asmenines savybes atakavę plunksnos meistrai. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje, atrodo, visai nelaikyta negarbinga ar nepadoru kompozitorių kūrybą vertinti jų fizinių savybių fone: “Visą koncertą klausytis Ravelio kūrinių, tai tarsi stebėti kokį nykštuką ar pigmėjų darantį labai miklius, bet labai mažus dalykus. Be to, beveik visi M.Ravelio kūriniai pasižymi ropliams būdingu šaltakraujiškumu, kuris atrodo yra sąmoningai išlavintas, o klausant keleto jų iš eilės jie tampa tiesiog atstumiantys; o visos grožybės primena dėmes ant gyvačių ar driežų odos.” (Times, Londonas, balandžio 18, 1924)

Dar ‘išvaizdingiau’ skaitytojams pristatoma Debussy muzika: “Praeitą vakarą Café Riche sutikau Debussy ir likau apstulbintas unikalaus šio žmogaus bjaurumo. Jo veidas – plokščias, pakaušis – plokščias, išsprogę akys, žvelgiančios niūriai, tarsi pro šydą, ilgi plaukai, netvarkinga barzda, nerafinuotas apsirengimas ir minkšta skrybėlė – jis man atrodė labiau primenantis bohemą, kroatą ar huną, o ne prancūzą. Jo aukšti skruostikauliai suteikia jo veidui mongoliškumo. Trumpagalvis, juodaplaukis… Richardas Straussas, pasinaudodamas Wagnerio, Liszto ir Berliozo muzika, padėjo pagrindus kakofonistams. Nuo to laiko kai jis parašė Don Kichotą, nebuvo sukurta nieko naujo – už Kinijos ribų – kas labiau drąskytų ausis diatoninės muzikos mylėtojams…Rémy de Gourmont rašė apie “idėjų išskaidymą”. Debussy šia teorija grindžia savo kūrinius, nes jo keistame stiliuje regis neegzistuoja normalus nuoseklumas…Pati forma suirusi. Tonacijos  – miglotos, netgi labai nenatūralios neįpratusiai ausiai… Jei vakarietiškas pasaulis kada nors adaptuos rytietiškas harmonijas, tai Claude Debussy bus vienas iš tų kompozitrių kurie įvaldys šią ketvirtatonių sistemą. Ir vėl matau jo keistai nesimetrišką veidą, ištysusias fauno ausis, atsikišusius skruostikaulius – šis žmogus tikra Rytų šmėkla; jo muzika, šlovinanti šiurpius galvų kolekcionierius, skambėjo jau senų senovėje Borneo kalnų šventyklose!” (James Gibbons Huneker, Sun, Niujorkas, liepos 19, 1903)

Skaudu skaityti šias eilutes, aiškiai suprantant, kad į blogą straipsnį, ypač asmeniškai įžeidinėjantį, nėra jokio atsakymo. Ir kova su kritikais praktiškai visada vykdavo tik viena kryptimi. Kompozitoriai, nors ir labai skaudžiai pergyvendami (beje, dvidešimtmetis Chopinas, perskaitęs minėtąjį be galo pozityvų, stačiai liaupsinantį Schumanno straipsnį apie save, draugams guodėsi, kad po tokio pristatymo jis visų akivaizdoje atrodo labai kvailai…), su retomis išimtimis nė ir nebandė suvedinėti sąskaitų su savo ‘kankintojais’. Tiesa, vieną istorinį atvejį čia gal ir verta paminėti dėl jo vaizdingumo. Maxas Regeris laiške Miuncheno kritikui, įpatingai nuožmiai jį puolusiam, parašė: “Aš sėdžiu mažiausiam savo namų kambarėlyje. Priešais save – jūsų satraipsnis. Už kelių akimirkų jis atsidurs už manęs…”

Be jokios abejonės, gera gyventi visuotinos tolerancijos ir pakantumo atmosferoje. O, prisimenant šių metų “Gaidos” festivalį ir kitus naujosios muzikos renginius dar ir pajusti, kad nebesivaikoma tiesiog novatoriškumo, nesistengiama paprasčiausiai ‘pritrenkti’ klausytojo garso lavina, kad ir naujosios muzikos atlikėjai tampa vis mažiau revoliucionieriais, o darosi komunikatoriais, besistengiančiais pasiekti klausytoją. Šie nauji patyrimai tarsi ir uždega viltį, kad nebūsime vien muziejininkais, pristatančiais ateities kartoms seniai išnykusių civilizacijų ir kultūrų lobynus… Kultūrų, taip energingai ir aistringai ieškojusių išsisakymo galimybių, klausytojų ausų ir širdžių. Gal tas jų aistringumas gali ir mums pagelbėti ne vien įsiklausant į naująsias kūrybos apraiškas, bet ir kaskart naujai, pilnakraujiškai išgirstant ir pergyvenant senųjų epochų patyrimus ir pergyvenimus? O gal kada nors net ir naujojoje jaukioje visuotinio pakantumo atmosferoje nebežvelgsime į naująją muziką vien kaip į vieną iš socialinių problemų, o pabandysime įsiklausyti, ką vis dėl to tie šiandienos autoriai stengiasi mums pasakyti…