Šiandien birželio 26. Pačiam nuostabu, kad jau pusė mentų prabėgo nuo paskutinio įrašo. Jei apsilankėte čia, ieškodami naujų įrašų, turėsite dar kiek palūkėti. Kartais gyvenimas kuria tokias keistas komedijas. Per pastaruosius du metus, nuo tada, kai rašau šį laikraštuką, tiek kartų pasikeičiau, tiek kartų verčiausi per galvą, tiek kartų iš naujo turėjau atsakyti į klausimą kas aš iš tiesų esu, kad dabar jau reikia, man atrodo, ilgos giluminės meditacijos. Ruošiuosi jai. O kol ji neatlikta – rašyti labai sunku. Mintys – sukasi, gyvos; planai rašyti – yra; temos viena kitą keičia, kai kuriuos vis iš naujo ir iš naujo krebžda galvoje. Tarp tų, kurių galėtumėte netolimoje ateityje čia tikėtis – vienas vertimas su komentarais apie pedagogikos principus; vienas pasidžiaugimas naujai (jau nelabai…) pasirodžiusia Čiurlionio fortepijono muzikos knyga; vienas apžvalginis straipsniukas; pasidalinimas mintimis apie stovėjima prieš kameros objektyvą; ir dar daug daug kitų dar vis negimusių tekstų. Tačiau dabar rašyti negaliu – gyvenimas bėga greičiau negu siela sugeba prisiderinti, todėl slepiuosi už savo MOKYTOJO teksto. Kažkaip labai garsiai man jis šiandien suskambo. Hermanas Hesse:

Retai pasitaiko, kad [žmogus] atrastų profesiją, pagal kurią jis sugebėtų ne tik dirbti, bet kuri padėtų pažadinti ir igyvendinti jame glūdinčias svajones, kuri jį ne tik maitintų, bet ir kilnintų bei leistų išreikšti save; o kad taip atsitiktų, turi susiklostyti daug palankių aplinkybių. Mes turbūt visi pernelyg esame linkę suformuluoti gyvenimo modelį pagal ankstesnių laikų talentingų žmonių biografijas ir guostis tuo, kad galiausiai kiekvieną kartą tikrai stiprūs ir talentingi rado kelią ir užėmė jiems prideramą vietą. Ši pernelyg miesčioniška prielaida yra ne kas kita, kaip bailus nusigręžimas nuo realybės: pirma, daug tų įžymiųjų genijų, nepaisant stulbinančių pasiekimų, niekada netapo tuo, kam potencialiai buvo skirti ir pašaukti, o antra, visais laikais be galo daug talentingųjų paprasčiausiai nerado arba per vėlai surado jiems prideramą kelią. O tai, kad ir nelaimingą bei nenusisekusį gyvenimą kai kas gali ne tik ištverti, bet pagaliau apgaubti amor fati ir sutaurinti, su mūsų aptariamaisiais dalykais neturi nieko bendra.