2010 metų kovo 23 dieną 17 valandą Vilniuje, Nacionaliniame dailės muziejuje, o kovo 24 dieną 17 valandą Kaune, Nacionaliniame Mikalojaus Konstatntino Čiurlionio muziejuje rengiami įvykiai, kurių istorinę ir kultūrinę svarbą sunku pervertinti. Čia viešės kompaktinių plokštelių leidyklos “Celestial Harmonies” prodiuseris Eckartas Rahnas, pristysiantis penkių kompaktinių plokštelių ciklą “VISI M.K.ČIURLIONIO KŪRINIAI FORTEPIJONUI”. Atrodytų, sunku patikėti, bet iš tiesų prireikė beveik šimto metų po kūrėjo mirties, kad šviesą išvystų toks pilnas jo svarbiausios muzikinės kūrybos – muzikos fortepijonui – įrašų rinkinys. Pirmąsias tris ciklo kompaktines plokšteles įrašė žymus vokiečių pianistas Nikolausas Lahusenas. Su Nikolausu tapome artimais draugais, po jo netikėtos mirties 2005 metais, paskutiniąsias dvi kompaktines plokšteles teko įrašyti man. Visos ciklo kompaktinės plokštelės buvo įrašinėjamos Vokietijos didžiųjų radijo stočių – Bavarijos radijo Miunchene ir Bremeno radijo – koncertinėse įrašų studijose. Įrašus rengė vieni labiausiai patyrusių garso režisierių, kurių ankstesni darbai yra įvertinti Grammy nominacijomis ir apdovanojimais. Kiekviena kompaktinė plokštelė pasirodydavo su puikaus dizaino knygute, kurioje buvo spausdinami išsamūs muzikologo Dariaus Kučinsko straipsniai pristatantys įvairiausias Čiurlionio kūrybos puses ir jos išsaugojimo bei sklaidos aspektus, iliustruoti Čiurlionio dailės ir grafikos darbais, eskizais, fotografijomis, muzikinių rankračių iliustracijomis.
Vilniaus ir Kauno muzikos mylėtojai pirmieji turės galimybę savo rankose pajusti Čiurlionio fortepijoninės muzikos visumą, gimusią iš beveik dvidešimties kruopštaus ir preciziško darbo metų. Ir visame šiame įvykyje nuostabiausia tai, kad Eckartas Rahnas, žmogus, savo kantriu pasišventimu ir tikėjimu įgyvendinęs šią tokią svarbią Lietuvos kultūros ir Čiurlionio kūrybos sklaidos pasaulyje misiją, prieš dvidešimt metų nebuvo girdėjęs Čiurlionio vardo, ir pats asmeniškai neturi jokio istorinio ryšio su mūsų šalimi. Kada kovo 21 dieną lėktuvu iš Frankfurto Eckartas Rahnas nusileis Vilniaus oro uoste, tai bus jo pirmoji viešnagė šalyje, kuriai jis padarė tokią neįkainojamą paslaugą. Pasitinkant šią viešnagę, internetu uždaviau Eckartui Rahnui kelis klausimus apie ciklo “Visi M.K.Čiurlionio kūriniai fortepijonui” atsiradimą. Čia visas mūsų netiesioginis pokalbis…
Rokas Zubovas: Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūs pirmą kartą susidūrėte su Čiurlionio vardu, ir koks buvo pirmasis jūsų susitikimas su jo menu?
Eckart Rahn: 1992 metais viešėjau Tokijuje. Ikebukuro rajone, Seibu parduotuvių centro rusyje esančioje didelėje meno knygų parduotuvėje “Art Vivant” pamačiau kvietimą į parodą – viršutiniame aukšte kaip tik buvo eksponuojami lietuvių dailininko Čiurlionio darbai. Niekada nebuvau girdėjęs to vardo. 
Nuėjau į parodą, taip pat su savimi pasiėmiau ir parodos katalogą. Paveiksluose, kuriuos pamačiau, buvo kažkas aiškiariagiška, kas netilpo į tokias kategorijas kaip “geri darbai” ar “nelabai geri darbai” – juose skleidėsi nuostabus amžinybės ir švelnumo pojūtis, ir labai sudvasintas gamtos supratimas, kuris mane labai suintrigavo. Paveikslai mane pritrenkė ne kaip tapybos darbai, bet aukštesniame lygmenyje – kaip kažkas aiškiaregiško, kas nėra tik spalvų tepimas ant popieriaus ar drobės. Jautėsi, kad paveiksle yra gilesnė žinia, tarsi paveikslai būtų tik durys į kitą erdvę.
Rokas Zubovas: Kiek jūs žinojote apie Čiurlionio muziką, kada jums kilo mintis, kad reikia įrašyti visus Čiurlionio kūrinius fortepijonui?
Eckart Rahn: Aš žinojau tik paveikslus, bet to pilnai pakako.
Rokas Zubovas: O kai pirmą kartą išgirdote jo muziką, ar iš karto ją girdėjote susietai su paveikslais? Ar ta muzika buvo tokia, kokios tikėjotės iš matytų paveikslų?
Eckart Rahn: Man Čiurlionio muziką buvo paprasčiau perprasti negu jo paveikslus. Paveikslų simbolius buvo ganėtinai sunku šifruoti. Muzika man atsivėrė žymiai tiesesniu keliu. Bet turiu prisipažinti, kad nesu muziejaus kuratorius, ar tapybos specialistas; kaip muzikos leidėjas aš turiu žymiai daugiau patirties, leidžiančios suvokti muzikos raišką. Jei bandyčiau objektyviai spręsti, mano supratimu jo muzika kalba labiau prieinamai negu jo vizualioji kūryba. Kartais joje girdžiu Schumanno, kartais Chopino, kartais vėlyvų Liszto kūrinių, įvairiausias garsines asociacijas, bet jos pagrindas – labai originalus, ir, nors įvilktas į romantinius jausmus, aiškiai žymintis kelią į moderniąją to laikmečio muziką.
Rokas Zubovas: Čiurlionio muzika ir jo kūrinių natos pasaulyje nėra lengvai prieinamos, o prieš penkiolika metų dar ir ne viskas buvo publikuota. Ar Vokietijoje ji buvo tuomet žinoma? Kaip jums pavyko sudominti šia idėja kitus prie projekto prisidėjusius žmones?
Eckart Rahn: Regis 1998 metais aš Vokietijoje paminėjau Čiurlionio vardą kompozitoriui Wilfriedui Hilleriui, kuris tuo metu buvo svarbus žmogus rengiant Bavarijos radijo programas Miunchene. Hilleris taip pat nežinojo Čiurlionio, bet, pasikliaudamas mano pasakojimais apie jo paveikslus, nutarė pasidomėti šiuo klausimu. Jei teisingai prisimenu, tuo metu Vokietijoje buvo galima rasti tik Vytauto Landsbergio įgrotus Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Daugiau nieko nebuvo – tai idėją man padarė dar patrauklesne.
Rokas Zubovas: Ar sunku buvo rasti Vokietijoje pianistą, pasirengusį įrašinėti praktiškai nežinomo kompozitoriaus muziką. Kompozitoriaus, kurio ne visi kūriniai prieinami, kurio pavardė veikiausiai ne ką pasitarnaus tolimesnei koncertinei atlikėjo karjerai?
Eckart Rahn: Prabėgo šiek tiek laiko nuo mūsų pokalbio. Wilfriedas Hilleris man pasakė, kad jam patikus ir muzika, ir idėja įrašyti visus Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Bet kamerinė muzika buvo ne jo darbo laukas, taigi jis prikalbino prie projekto prisidėti Oswaldą Beaujeaną, kuris tuo metu vadovavo Bavarijos radijo kamerinės muzikos padaliniui. Hilleris taip pat pasiūlė pianistą Nikolausą Lahuseną. Jo manymu – idealų tokios muzikos atlikėją. Beaujeanui idėja patiko, o Lahusenas taip pat nuo pat pradžių labai entuziastingai ėmėsi projekto.
Rokas Zubovas: Įrašų eigoje, pasirodžius pirmosioms kompaktinėms plokštelėms, kokių atgarsių apie šią muziką Vokietijoje sulaukėte?
Eckart Rahn: Jau pradžioje sulaukėme labai pagarbių įvertinimų ir šiek tiek transliacijos laiko radijoje. Truko laiko, kol visas projektas išjudėjo – praėjo beveik dešimtmetis nuo parodos Japonijoje, kol buvo įrašyta pirmoji kompaktinė plokštelė, o baigiame projektą prabėgus beveik dvidešimčiai metų nuo minėtosios parodos Tokijuje. Bet susidomėjimas įrašais neapsiribojo vien Vokietija. Visose šalyse atsiliepimai buvo tokie pat palankūs – nuo Autralijos iki Jungtinių Valstijų.
Rokas Zubovas: Visos penkios kompaktinės plokštelės išleistos bendradarbiaujant su Vokietijos radijo stotimis. Ar tai natūraliai išplaukiantis bendradarbiavimas, ar specialiai šiam projektui sukurta partnerystė?
Eckart Rahn: Kooperacija su didžiosiomis Vokietijos radijo stotimis mažai, bet ambicingai įrašų kompanijai yra nepamainomas. Tokiu būdu mes gauname priėjimą prie geriausių instrumentų, puikiausių derintojų ir garso technikų, labai gerų koncertinių salių ar įrašų studijų, kurių daugelio mums būtų labai sunku, ar net neįmanoma apsimokėti patiems. Partnerystė su Vokietijos radijo stočių sistema yra esminė projektams, kurie yra labiau kultūrinio, o ne komercinio pobūdžio.
Rokas Zubovas: Truko dešimt metų nuo pirmosios kompaktinės plokštelės įrašo iki pilno seto pasirodymo. Ar galvojote, kad procesas tęsis tiek metų, ir ar iš karto buvo aišku viso projekto apimtis, kiek tos muzikos iš viso yra?
Eckart Rahn: Pradžioje neturėjau nė mažiausios nuojautos, kiek visa tai gali užimti. Pirmieji apskaičiavimai rodė, kad veikiausiai bus maždaug trys kompaktinės plokštelės. Įrašams tęsiantis, plėtojosi ir kūrinių paieškos, kūrinių radosi vis daugiau. Be abejonės, kada mes pradėjome projektą, kūriniai nebuvo katalogizuoti, indeksuoti. Po pirmos Nikolauso Lahuseno kelionės į Lietuvą, jam dar atrodė, kad nebus pakankamai nedžiagos užpildyti penktąją kompaktinę plokštelę. Po Lahuseno mirties 2005 metais, Dariaus Kučinsko ir Roko Zubovo studijų dėka, projektas pasiekė savo baigtinį pavidalą.
Rokas Zubovas: Žvelgiant atgal į procesą, kas lėmė jo įgyvendinimą, ir kokios buvo didžiausios kliūtis, kurias teko pakeliui įveikti?
Eckart Rahn: Nuo pačios pradžios pagrindinis elementas, lėmęs viso projekto įgyvendinimą, buvo visiškas visų procese dalyvavusių žmonių tikslo supratimas ir vieningumas. Nuo Wilfriedo Hillerio iki Nikolauso Lahuseno, nuo Dariaus Kučinsko iki Roko Zubovo, niekas niekada nekėlė abejonių ir visi padarė geriausia ką galėjo. Tai niekada nebuvo sunkus darbas. Gal daug darbo, bet tikrai ne sunkaus. Tai buvo darbas teikiantis pasitenkinimą ir viskas. Vienintelė kliūtis buvo netikėta Nikolauso Lajuseno mirtis 2005 metais. Tuo metu nebuvau tikras, ar noriu tęsti projektą. Bet Christine Lahusen, Nikolauso našlė, pasakė man, kad jos vyras norėjo, kad viskas, apie ką kalbėjome jam gyvam esant, būtų pabaigta. Padariau viską, ką galėjau, kad įvykdyčiau pasižadėjimą. Galų gale, kada Darius Kučinskas į “Celesial Harmonies” atsivedė Roką Zubovą, paskutinė kliūtis buvo įveikta ir galėjome užbaigti projektą.
Rokas Zubovas: Pabaigai asmeniškas klausimas apie leidyklą “Celestial Harmonies”: leidyklos kompaktinių plokštelių katalogas ypatingai įvairus, kas jungia visą šią, tokią skirtingą muziką, į vieną katalogą?
Eckart Rahn: Leidyklos “Celestial Harmonies” (“Dangiškos harmonijos” – R.Z.) pavadinimas išplaukia iš Keplerio visatos harmonijos teorijos. Ir jei visatos pamate yra muzikinė struktūra, tai jos tikrai neįtakos valstybių sienos ar kalbų skirtumai, religiniai ar kultūriniai skirtumai. Viskas yra vienumos dalys, ir jau keturiasdešimt du metus stengiuosi savo darbais tai atspindėti, stipriausiai, kaip tik įmanoma per gyvenimą.
